Švediški ryšiai: nuo sambo iki mambo (I dalis)

Sambo, mambo, särbo – tai ne šokių pavadinimai, o šeimyninio arba socialinio statuso tipai Švedijoje. Kai kurie iš jų mums atrodo šokiruojantys, tačiau tokių ryšių atitikmenų esama ir Lietuvoje.

Pirmąją trilogijos dalį norėčiau skirti kone labiausiai paplitusiam ir mums, turbūt, labiausiai suprantamam poros gyvenimo drauge būdui –  sambo.

 

Nekokia reputacija

Kaip žinome, Švedija – liberali šalis. Švedai vieni iš pirmųjų įvedė sugyventinių kultą ir liovėsi gėdytis gyvenimo drauge nesusituokus, mūsuose kalbant – susimetus. Dėl to iki šiol kituose šalyse jie net buvo pradėti vertinti kaip ištvirkėliai.

Sambo (arba pilniau – samboförhållande) yra švediškas sugyventinio pavadinimas, pažodžiui verčiamas, kaip gyvenantys kartu.

Lietuvoje jau pradedama vis labiau apsiprasti su poromis, kurios gyvena oficialiai neįteisinusios santykių, nors toks gyvenimo būdas pas mus vis dar laikomas ne itin tinkamu.

Netgi pats žodis „sugyventinis” Lietuvoje laikomas šiek tiek nepatogiu. Kartu gyvenantis žmogus mieliau vadinamas gyvenimo draugu/drauge, bet ne sugyventiniu.

Gal neigiamą šlovę šiam žodžiui pelnė tai, kad neretai kriminalinių naujienų pagrindiniais veikėjais tampa būtent sugyventiniai? „Užkapojo sugyventinę dėl butelio”, „Sugyventiniai susimušė” – panašios antraštės ir anonsai, sutikite, nenuteikia maloniai.

Be to, net ir nebemanydami, kad sugyventiniai būtinai yra asocialūs ir vienas kitam agresyvūs asmenys, vyresnės kartos žmonės vis tiek šiek tiek kreivokai žiūri į „susimetėlius” ir primygtinai siūlo šiems bent jau susirašyti.

 

Pusė gimsta ne santuokoje

Švedijoje atvirkščiai – sambo, arba sugyventinis – visiškai normalus ir toleruotinas statusas. Sugyventinių šeimos laikomos tokiomis pat visavertėmis, kaip ir susituokusiųjų.

Netgi pildant dokumentus ar anketas kaip šeimyninę padėtį galima nurodyti: vienišas/-a, susituokęs/-usi arba sugyventinis/-ė.

Jeigu dažna lietuvių pora, gyvenusi ne santuokoje, suskumba tuoktis, kai į pasaulį ima belstis nauja gyvybė, nes tiki, kad vaikas vis dėlto turi gimti oficialiai įteisintoje šeimoje, tai švedai ir dėl to sau nesuka galvos.

Neretai net ir trijų ar daugiau vaikų susilaukę Švedijos piliečiai gyvena nesusituokę.

Teigiama, kad Švedijoje  maždaug pusė visų naujagimių gimsta nesusituokusių tėvų šeimose (kitose Vakarų Europos šalyse tokių mažylių tėra apie 10 procentų).

Dėl to, kad jų tėvai nesusituokę, jaunieji švedaičiai nė kiek nesijaučia nuskriausti. Paprastai jų gyvenimas visiškai nesiskiria nuo tų, kurių tėvai – susituokę. Ir pavardę nesusituokusių švedų vaikai paveldi iš tėčio, nebent patys tėvai nusprendžia kitaip.

 

Paveldėtojai – tik sutuoktiniai

Ne viena pora savo santykius įteisina tik po 15-20 bendro gyvenimo metų, o kartais ir apskritai neįteisina.

Ir tai nereiškia meilės nebuvimo ar baimės įsipareigoti. Tiesiog žmonės nemato reikalo žūtbūt tuoktis.

Kad gyventi kartu nesusituokus Švedijoje normalu rodo ir tai, kad šis statusas yra reglamentuotas įstatymais.

Sambolagen – taip vadinasi įstatymas, apibrėžiantis tokių porų gyvenimą.

Skyrybų atveju, pagal Švedijos įstatymus, sugyventinių turtas dalijamas taip pat kaip ir sutuoktinių.

Vienintelė susituokusiųjų porų privilegija prieš nesusituokusias yra ta, kad sutuoktinis paveldi mirusio vyro ar žmonos turtą, o sugyventinis, jeigu jis nebuvo įtrauktas į testamentą, deja, ne.

Ir nors sambo – nepaprastai populiarus šeimyninis statusas Švedijoje, mėgstamas net ir vyresnio amžiaus žmonių, po truputį švedai linksta prie oficialių šeimų. Ta tendencija kol kas dar nežymi, bet jau pastebima.

Vis daugiau jaunų švedžių svajoja pasipuošti baltomis suknelėmis, o susituokusios išdidžiai skuba pakeisti mergautinę pavardę į vyro.

Manau, kad mada tuoktis dar labiau paplis dabar, kai susituokė švedų dievinama sosto paveldėtoja princesė Viktorija.

(Bus daugiau)