Dar ne Kalėdinė pasaka-nepasaka

Tuk tuk tuk… Tyliai šoka lietaus lašiukai ant palangės. Vakaras. Kambary rami prieblanda ir tik tylus kvėpavimas ir spragsinčios malkos išduoda, kad čia kažkas yra. Pasidairę pamatytumėt, kad susisukęs į kamuoliuką giliausiam lentynos kampely tupi Saulės zuikis. Snaudžia matyt… Šalia židinio, kambario gilumoje, stovi didelis mėlynas fotelis.

“Beveik kaip rudenį, – pagalvoja Mėlynoji Ragana ir, krestelėjusi plaukus, atsilošia giliam fotely. – Kažkaip nesitiki, kad jau tuoj tuoj Kalėdos. Kas padėtų sugalvot, kaip tokiu oru burti šventinį šurmulį, meduolinės tešlos žvaigždutes, norų išsipildymo kojines ir kitus širdžiai mielus dalykus, jei nuo lietaus lašiukų net burtų lazdelė rasoja.”

Tokios ir panašios mintys vargino Raganą (manau Jūs ją atsimenat, vieną iš trijų seserų).

– Metas imtis darbo, – pusbalsiu tarstelėjo ji ir pašoko nuo fotelio. Languotas apklotas nuslydo ant žemės ir susirangė po kojomis.

Ragana pasiraitojo savo apdaro ilgas rankoves ir ėmėsi darbo. Spintelėje susirado didelį seną puodą, kurį ištraukia tik kartą per metus – prieš Kalėdas. Paskui įdėmiai pasižiūrėjo į buteliukų ir maišelių kariuomenę lentynoje. Hmm… “O kurgi fantazijos eleksyras… A, va čia…”. Supylusi fantaziją iš stiklainio į puodą, užkaitė jį ant ugnies. Po kelių akimirkų jis jau kunkuliavo. Ragana įpylė trupučiuką svajonių, šliūkštelėjo džiaugsmo esencijos, pagardino nuotykių prieskoniais ir vis murmėjo po nosim: “Taigi nieko nenutiks, per Kalėdas vis tiek snigs. Taigi nieko nenutiks, per Kalėdas vis tiek snigs…”

Namuose pasklido gerai pažįstamas naminio meduolio kvapas, sumišęs su žalio spyglio aromatu.

“Na va, baigta – šyptelėjo Mėlynoji ir švelniai šūktelėjo Saulės Zuikiui. – Dabar tavo eilė pasidarbuot – išnešiot švenčių nuojautą tiems, kurie dar jos neturi.”

***

Tai va, linkiu, kad Saulės zuikis nepamirštų nei vienos ir nei vieno. Kad pasidalintumėt džiaugsmu ir šventės nuojauta su visais, kuriems to reikia. O Raganos burtai gali ir išsipildyti…