Visai nepretenduoju būti šimtaprocentinės teisybės skelbėja. Mano pastebėjimai gali būti mediciniškai ir netikslūs, bet noriu pasidalinti apie žindymo krūtimi patirtį. Nors labai daug skaičiau dar laukdamasi pirmosios dukrelės, kai kuriuos dalykus supratau/sužinojau tik dabar, maitindama Jorį. Nesakysiu, kad maitinimas krūtimi taupo pinigus – jau ne vienas yra tai suskaičiavęs, nevardinsiu priemonių, kurių nereikia pirkti ar pirkti reikės žymiai vėliau. Seimo narė apie tai surengė ir konferenciją. Maitinau dukrelę Mildą – 13 mėnesių, Vaivutę -11 (būčiau dar toliau sėkmingai maitinus, bet teko išvažiuoti į verslo kelionę), o dabar maitinu sūnelį. Prisimenu, kaip maitinant Mildutę, suabejojau ar jai užtenka pieno, gavau patarimą jį nusitraukti ir pamatuoti. Pritraukiau vieną šaukštą. Pasitikėjimo tai nepridėjo, pradėjau dar dažniau duoti dukrai krūtį. Vis atrodė, kad vaikas neprivalgo. Kažkaip kiti aprašyti požymiai – kad ryja pieną, kad kad vaikas ramus neatrodė įtikinami. Kol po mėnesio nepasvėrė – buvo priaugusi 1,5 kg. Yra tekę maitinti pačiose netikėčiausiose vietose ir neįtikėčiausiomis pozomis. Maitindama visada žinojau, kad maistas yra tinkamos temperatūros, šviežias. O dabar keletas „legendų”, kurias pasakoja mamos:
Vienas dažniausiai girdimų mitų yra toks: Vaikutį reikia žindyti kuo rečiau, tada prisikaupia daugiau pieno ir vaikas sočiau pavalgo.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad krūtį reikia duoti tada, kada vaikutis prašo. Su Mildute klausydavau visų patarimų ir pastebėjau, kad jei maitini retai, tai vakare vaikas „nebenulipa” nuo krūties, pyksta, nervinasi, tuo pačiu iš kantrybės išvesdamas ir mane. Maitinant vaikiuko natūraliu ritmu – maitinimai niekad neišsitęsdvo po dvi valandas. Krūtys nėra pieno kibiriukai, į kuriuos prilaša daugiau pieno, jei rečiau maitini kūdikį.
Kitas mano naujas atradimas: Jeigu laužo kaulus, krečia šaltis arba pila karštis, o mažyliui dar kelios dienos ar savaitės, tai visai nereiškia ligos. Pastebėjau, kad taip nutinka po to, kai vaikas daug valgo ir dažnai prašo krūties, dar vadinami augimo šuoliais. Labai suaktyvėjusi pieno gamyba ir sukelia tuos „peršalimo ligos” simptomus. Iki tol tikėdavau pasakojimais, kad „perpūtė vėjas”.
Gydydama pieno stazę išbandžiau labai daug liaudiškų receptų, veiksmingiausi pasirodė šie: kontrastinis dušas krūtims, kopūsto lapai su medumi, spiritinis kompresas ir … bene veiksmingiausias – tėčio pagalba.
Daugelis klienčių ir draugių sako, kad negali maitinti, nes jų krūtys per mažos arba jų mama neturėjo pieno. Galiu drąsiai pasakyti, kad pienas gaminasi galvoje. Galvos vienodos tiek didelių, tiek mažų krūtų savininkių. Taigi svarbiausia noras ir žinios bei aplinkinių palaikymas. Tomis dienomis, kai daugiau pasisukiodavau buityje, pavargdavau – vakarais visada turėdavau patį gražiausią pakabutį – kūdikėlį.
Tai tokia mano patirtis. Nesakau, kad visos moterys gali žindyti, tikrai yra visokių atvejų gyvenime. Ir neteigiu, kad mišinuku maitintas kūdikis neužauga. Paprasčiausiai mano patyrimas toks – vien pienu maitinu šešis pirmuosius mėnesius, labai dažnai kovodama su visokiais pasiūlymais primaitinti varškės sūreliais ir manų koše, ir jiems tikrai nieko neatsitiko. Vaikai auga sveiki. Galėčiau netgi pasakyti, kad daugelis problemų atsirado pradėjus duoti kitus produktus – išlindo alergijos ir kitos negerovės.
Būtų smagu, kad pasidalintumėt, kokia jūsų žindymo patirtis, nes diskutuodamos gal ir surasim teisybę. Ir tegul auga visi vaikiukai sveiki – tiek maitinami mišiniu, tiek mamos pienu.