Apie laiką

Sukiesi sukiesi darbų ir gyvenimo rate, kad nėra kada akių pakelti į dangų, į žydinčius kaštonus ir čiulbančius paukščius. Vakar pastebėjau, kad kaštonai jau beria savo žiedus, pievose nei vienos pienės… O mūsų sūnui Joriui jau du mėnesiai. Laikas jau nebeeina, jis lekia šuoliais. Ir jei dukros nesustabdytų pakeliui namo iš darželio, norėdamos pačiuožinėti žaidimų aikštelėje, tai būčiau ir nepastebėjus, kad kaštonai jau peržydėjo.
Įdomu, kada ateina tas momentas, kai žmogus nebeturi laiko? Tikriausiai tada, kai išmoksta vaikščioti. Vaikas atsistoja ant savo dar netvirtų kojų ir bėga negalėdamas sustoti. Juk reikia tiek daug pamatyti, padaryti, išmokti.
Paskui mokykla, studijos, įvairūs projektai ir darbai. Atrodo, kad pailsėsi, kai jau turėsi vaikų. Žiūrėdavau į išdidžiai ramiai vaikščiojančias nėštukes ir galvojau, kad ir man taip bus. Ramiai, iš lėto. Tačiau net ir nėštumas laiko nesustabdo.
Kai auginome pirmą dukrą, sėdėdavau parke ištisom dienom ir skaičiau knygas bei rašiau apie matematiką. Ir sakydavau, kad nėra laiko. Nėra laiko gyventi.
Kai gimė antroji dukra, vėl nebuvo laiko – įsirenginėjimai, darbai, parduotuvė. Guodė tik tai, kad dirbam dėl tų pačių vaikų gerovės ir savo svajonės. Būčiau ir nesupratus, kad dirbam labai daug, jei auklė vieną dieną nebūtų paskambinus ir pasakius: „Velkuosi paltą ir palieku vaikus vienus, aš nebegaliu tiek dirbt”. Nesustojom, mergaitės iškeliavo į darželį.
Dabar gimė trečias. Jį net išnešiot nebuvo laiko – dirbom, skraidžiau į Briuselį, paskutinę dieną prieš gimdydama atidirbau aštuonias valandas ir … išvažiavau tiesiai į ligoninę, kur po geros valandos glaudžiau sūnų.
Bet gal čia savo verslo, saugumo, o gal ambicijų kaina?  Kur žmogaus galimybių ribos? Kažkaip galvoju, kad Dievas nekrauna daugiau, nei žmogus gali atlaikyti.
Įdomu, kada laikas atsiranda?..