Puikiai žinome, kad metinis Saulės kelias dangumi yra vadinamas ekliptika. Metų bėgyje ji apkeliauja 13 žvaigždynų, iš kurių 12 – ka, vadinami zodiako žvaigždynais. Ziodiakui nepriskiriamas tik Gyvatnešys. Už šias žinias turime būti dėkingi babiloniečiaims, kurie remdamiesi 12 – ka mėnesių, dangaus juostą suskirstė į dvylika žvaigždynų ir kiekvienam mėnesiui paskyrė Zodiako ženklą. Prieš tūkstančius metų, astrologija Babilone buvo valstybinė religija, veikė astrologinės mokyklos, žvaigždynai buvo laikomi dievais ir demonais. Ženklo vardas buvo duotas dėl savo panašumo į kokį nors gyvūną ar daiktą. Graikų kalbos žodis ‚‚zodiakas‘‘ reiškia „mažų gyvūnų ratas“. Dar ir šiandien mes vadiname žvaigzdynus babiloniečių pasiūlytais vardais, tik su graikų padarytomis pataisomis. Graikai babiloniečių ‚‚Aukotoją‘‘, pavadino ‚‚Avinu‘‘, ‚‚Vežėją‘‘ – ‚‚Vandeniu‘‘, ‚‚Žuvų uodegas‘‘ pavadino ‚‚Žuvimis‘‘, o ‚‚Žuvis‚‚ – ‚‚Ožiaragiu‘‘ . Senovėje Ožiaragio žvaigždynas buvo vadinamas Ožiu, Ožka, o vergai jį vadino Ožiuku („al-Džadi). Pirmajame rusų žvaigždėlapyje, sudarytame Petro I paliepimu, jis buvo pažymėtas kaip Козирожек (Ožiaragiukas).
Skaičius Dvylika.
Nuo neatmenamų laikų Babilone skaičius 12 – ka buvo laikomas šventu skaičiumi. Metuose 12 – ka mėnesių, dienoje ir naktyje 12 – ka valandų. Jie skaičiavo naudodami rankų pirštus, pasiskolindami du ant kojų esančius. Ir šiuo metu skaičius 12 – ka neprarado mistinės reikšmės. Evangelijoje skaičius dvylika reiškia pilnatvę ir išsipildymą, visatos tvarką. Europos sajungos veliavoje – mėlyname fone dvylikos auksinių žvaigzdžių ratas simbolizuoja tobulumą, užbaigtumą ir vienybę.
Avinas – DO. Prieš du tūkst. metų, buvo garbinama Dangaus dalis, kurioje dabar yra Avino žvaigždynas. Lotyniškai Avinas buvo vadinamas Princeps signorum coelestis – “Žvaigždėto dangaus viršininkas” ir Princeps zodiaci – “Zodiako galva”. Jame prasidėdavo pavasaris. Senovės istorikai (III a. pr.m.e.) pasakojo, kad Aviną į dangų pakėlė Liberis (Vakh-Dionizas). Kai Liberis buvo Afrikoje, jis su savo kariuomene žygiavo į smėlėtą vietovę, vadinamą Amoda (Ammodes “smėlėtoji”). Juos kankino troškulys, o vienišas avinas, bėgdamas nuo jų, išvedė juos prie šaltinio. Toje vietoje buvo pastatyta Jupiterio-Amono šventykla, o pagerbiant Aviną, žvaigždynas pakrikštytas jo vardu. Be to jis pareikalavo, kad Avinas, taip gerai pasitarnavęs jo kariuomenei, būtų pirmasis zodiako ženklas.
Su Avino vaizdu buvo siejama daug dievų: egiptietiškas Amonas, Chnumas, germanų Toras, graikų Hermis ir t. t. Rabinų padavimai skelbė, kadangi avinas turi 10 sausgyslių, Dovydo arka, kuria jis skambino, taip pat turi 10 stygų.
Jautis – DO#. Tai – didžiulis žvaigždynas, kurio ryškiausia žvaigždė – Aldebaranas. Šis ženklas siejamas su Žemės motinos prigimtimi, kurioje užsimezga pradžių pradžia. Ji – dosni, prisotinta gyvybingumo syvų ir išausus pavasariui, kupina energijos pradžių pradžiai.
Jaučio statulos puošė egiptiečių, asirų ir babiloniečių šventyklas. Nemirtingumu apdovanotas mitinis jaunuolis Dionisas, yra vaizduojamas su jaučio galva. Kretos Dzeusas, įkūnijantis dangų, buvo žinomas kaip dievas – jautis. Indų mitologijoje, Jaučio simbolis yra vienas iš pasaulį laikančių stulpų. Romoje bulius buvo laikomas šventu Jupiterio gyvūnu ir buvo skirtas Marsui. Graikų mitologijoje Jautis yra siejamas su sniego baltumo jaučiu, į kurį pavirto Dzeusas, pagrobęs Europą.
Dvynių – RĖ. Zodiako galvas sudaro dvi žvaigždės: žalsvas Kastoras ir gelsvai oranžinės spalvos Poluksas. Šių žvaigždžių pavadinimai yra susiję su graikų mitologija. Du broliai – Kastoras (jan) ir Poliuksas (in), buvo vienos motinos – Ledos, bet skirtingų tėvų. Poliuksas – nemirtingojo Dzeuso sūnus, o Kastoras – mirtingojo tėvo. Broliai garsėjo tuo, kad buvo narsūs, kovingi bei broliškai mylintys vienas kitą. Kastorui žuvus, Poliuksas panoro pasidalinti savo nemirtingumu su broliu. Jis paprašė leidimo pas Dzeusą. Dzeusas sutiko, bet paskyrė broliams būti šešis mėnesius požemiuose. Dvynių ženkle įsikūnyję skirtumai apsijungia į vieną visumą, kaip: vyro ir moters pradas, Gėrio ir Blogio, Šviesos ir Tamsos, tai kas egzistuoja ir vienas be kito negali egzistuoti. Karaliaus Alfonso V ( XII a.) žvaigždžių atlase, zodiako Dvyniai vaizduojami kaip vyras ir moteris – Adomas ir Ieva.
Senovėje Dvynių ženklas buvo žymimas ženklu II. Tai primena vartus, t. y. du obeliskus, stovinčius prie įėjimo į šventyklą.
Vėžys – RĖ#. Vos pastebimas žvaigždynas, kurio ryškiausia žvaigždė – Akubena. Šiame žvaigždyne yra padrikasis žvaigždžių spiečius Prakartas.
Manoma, kad egiptiečiai į šią dangaus vietą pakėlė Vėžį kaip griovimo ir mirties simbolį, nes šis gyvis minta kritusiais gyvūnais.
Senovės Egipte vasaros saulėgrąža buvo Vėžio žvaigždyne. Egiptiečiams Saulė buvo tarsi motina: švietė ir šildė. Todėl Vėžio žvaigždynas buvo siejamas su deive Izide, kuri buvo motinystės, amžino moteriškumo ir ženiškos išminties įsikūnijimas.
Senoves šumerai Vėžio ženklą siejo su moteriška dievybe, atsakinga už derlingumą ir vaisingumą.
Liūtas – MI. Liūto žvaigždynas užima didelę dangaus dalį. Pirmojo ryškio žvaigždė – Regulas, arba Liūto širdis, yra žydros spalvos navigacinė žvaigždė. Jos šviesis 150 kartų didesnis negu Saulės.
Daugelio šalių folklore, Liūtas – aukščiausios dieviškos jėgos, galybės, valdžios ir didybės, taip pat saulės ir ugnies simbolis. Su liūto įvaizdžiu siejamas protas, kilnumas, didžiadvasiškumas, narsa, teisingumas, išdidumas, triumfas, arogancija, budrumas ir drąsa. Liūtė – motinystės simbolis, saldžios aistros įsikūnijimas.
Vaizduojamajame mene ir architektūroje, Liūtas pasirodo ir kaip sargas (liūto statulos, saugančios senovės Egipto šventovių, asirų bei babiloniečių šventyklų duris.
Mergelė – FA. Pagrindinė Mergelės žvaigždyno žvaigždė – Spika. Šis pavadinimas reiškia “kviečių pėdas”, todėl žvaigždynas yra siejamas su derliumi, o Mergelė vaizduojama kaip jauna moteris su kviečių varpų pėdu rankoje. Babilone šį žvaigždyną vadino vaga ir vaizdavo kaip kviečių deivę.
Graikų – romėnų mitologijoje Mergelės zodiakas atitinka derliaus deivę Cererą ir jos dukterį Persefonę (Prozerpiną), kurios tėvas buvo Dzeusas. Nuostabiąją mergaitę buvo pagrobęs požemio valdovas Hadas. Derlingumo deivė Cerera taip stipriai gedėjo, kad žemėje sustojo bet koks augimas: nuvyto lapai ir gėlės, ištuštėjo laukai. Žmonijai ėmė grėsti žūtis, bet Cerera nesiliovė gedėjusi. Pagaliau Dzeusas suminkštėjo ir leido Persefonei du trečdalius metų gyventi su motina, o vieną trečdalį grįžti pas savo vyrą Hadą. Nuo to laiko, kai dukra palieka Cererą, žemėje ateina ruduo, o su jos grįžimu prasideda pavasaris.
Pagal kitą legendą, Jupiteris moterį, vardu Pandora, kaip prakeikimą, pasiuntė į Žemę. Pandora reiškia “apdovanota visomis dovanomis”. Ji į Žemė nugabeno dėžę, kurios nevalia jai buvo atidaryti. Bet viliojama smalsumo, ji atkėlė dangtį ir iš dėžės išskrido žmoniją kamuojančios nelaimės: kūno ligos, mirtis, dvasios ydos – pyktis, pavydas ir kerštingumas. Dėžės dugne liko tik viena Viltis. Po šio įvykio gyvenimas Žemėje tapo neįmanomu. Dievai paliko žemę ir apsigyveno danguje. Paskutinioji į Dangų išskrido nekaltybės ir švaros deivė Astrėja. Ji prisiglaudė Mergelės žvaigždyne.
Svarstyklės – FA#. Svarstyklių žvaigždyne yra dvi ryškiausios žvaigždės – Zubenelgenubis ir Zubeneschamalis.
Senovės Dangaus skliauto žvaigždėlapiuose, Svarstyklių žvaigždynas, buvo vaizduojamas kaip dievybė, kuri laikė Didžiąsias žvaigždžių svarstykles.
Antikos laikais, Svarstyklės kaip rudens lygiadienio ženklas, buvo siejamas su nusileidimo į žemesnįjį, mirusiųjų pasaulį.
Idėja, kad žmogaus gyvenimas yra vertinamas ir sveriamas svarstyklėmis, buvo paplitusi senovėje. Tai paliudija Svarstyklės, pastatytos Maat (Egipto tiesos ir teisingumo deivės) buveinėje, Dviejų Tiesų salėje. Didžiųjų svarstyklių svirtis visuomet vaizduojama tiksliai horizontaliai, nes egiptiečio širdis ar sąžinė turėjo sverti lygiai tiek, kiek sveria Maat plunksna.
Senovės graikų mitologija Svarstyklių žvaigždyną siejo su teisingumo deivės Dikės svarstyklėmis. Olimpo viršūnėje sėdintis Dzeusas nustatinėjo tvarką ir taisykles Danguje ir Žemėje. Jis griežtai stebėjo, kad žmonės jas vykdytų. Jam pagelbėdavo teisingumo deivė Temidė, kuri kviesdavo dievų pasitarimus, rengdavo liaudies susirinkimus ir stebėjo, kad būtų laikomasi tvarkos ir įstatymų. Dzeuso ir Temidės dukra Dikė, keliaudavusi po Žemę savo svarstyklėmis matavusi teisingus ir neteisingus žmonių poelgius, o Dzeusas juos bausdavęs. Tam, kad būtų bešališka, ji vaizduojama raiščiu užrištomis akimis. Zodiako Svarstyklių žvaigždynas, primena žmonėms apie tai, kad jie turi griežtai laikytis įstatymų ir savo jais grįsti savo poelgius bei veiksmus.
Skorpionas – SOL. Tai – didelis žvaigždynas su gražiai susigrupavusiomis žvaigždžėmis. Skorpiono širdis – rausvai oranžinė žvaigždė Antaris.
Iš visų zodiako ženklų yra pats mistiškiausias. Senovės Egipto ir Tibeto tautos nešiojo skorpiono pavidalo amuletus. Tai juos apsaugodavo nuo priešų ir blogos akies.
Kitų tautų religijose ir tikėjimuose taip pat sutinkami skorpiono atvaizdai ir atminimas. Pas egiptiečius skorpionas Serkas buvo šventas deivės Serket (pas šumerus Ninhursag), mirusiųjų globėjos, gyvūnas.. Serket buvo vaizduojama su saulėtu disku ant galvos, taip pat su žmogaus galva, rankomis ir liemeniu ir skorpiono uodega. Pas majų indėnus skorpionas buvo tamsos valdovas.
Gali būti, kad su skorpiono ženklu susijęs tam tikras gamtos mirimo ciklas, kad sekančių metų ankstGali būti, kad su skorpiono ženklu susijęs tam tikras gamtos mirimo ciklas, kad sekančių metų ankstų pavasarį vėl prisikeltų. Saulė buvo laikoma įgelta, užnuodyta ir todėl sirgo visą žiemą, pakildama silpna ir išblyškusi.
Šaulio – SOL# zodiako žvaigždynas yra ryškus žvaigždynas Paukščių Take. Šiame žvaigždyne yra mūsų Galaktikos centras (galbūt juodoji skylė), taip pat žiemos saulėgrįžos taškas.
Šaulys, tai – kentauras, turintis gyvulio (žirgo kūną) ir žmogiškąją arba dieviškąją (liemenį, galvą) prigimtį. Kentauras įtempęs lanką, taiko į Skorpiono zodiaką. Kad galėtų tobulėti Šaulio vidinis pasaulis, jis turi įveikti Skorpijono gašlumą. Senoviškesnis šio žvaigždyno pavadinimas būtų Lankininkas.
Protėviai pastebėjo, kad per gruodžio šalčius gimę žmonės yra labai gyvybingi, ryžtingi ir ypač išmintingi. Tai žmonės, kurie gali būti karaliais ir filosofais, nes jie žino, kas yra mirtis, ir nepaisydami praradimų eina iki galo.
Ožiaragis – LA. Šiame žvaigždyne yra pagrindinė spindinti žvaigždė – Algedė.
Ožiaragis – Ožys, turintis žuvies uodegą. Pirmajame rusų, Petro I žvaigždėlapyje jis buvo pažymėtas kaip Ožiaragiukas.
Graikų mitologijoje minima, kad mažasis Dzeusas buvo žindomas iš ožkos rago. Todėl Ožiaragio žvaigždyną galima laikyti ožio rago, iš kurio buvo maitinamas būsimas Olimpo valdovas, simboliu.
Pasak kito mito, Ožiaragis, Epiano sūnus buvęs Dzeuso vaikystės draugas.
Ožiaragis padėjo Dzeusui kovoje prieš savo tėvą Kroną, nes norėjo valdyti Žemę ir Dangų. Tapęs pasaulio valdovu, atsidėkodamas Dzeusas pavertė Ožiaragį žvaigždynu.
Ožiaragio analogas yra senovės graikų miškų ir medžioklės dievybė Panas, kuris gimė su ožio kojomis, barzda ir ragais. Kuomet jis pasirodydavo, jis keldavo panišką baimę, ne vien žmonems, bet ir dievams. Pagal vieną iš mitų, Panas persekiojamas galingo milžino Tifono, kuris įkūnijo žemės ugnies ir jos išsiveržimų jėgas, įkrito į Nilo vandenis ir dėl to apatinė jo kūno dalis pavirto į žuvies uodegą.
Vandenis – LA#. Didelis, bet neryškus žvaigždynas. Beveik visas dangaus pietų pusrutulyje. Jame matyti gražus planetiškasis ūkas. Vokiečių astronomas J. G. Galė Vandenio žvaigždyne atrado Neptūną.
Vandenio zodiako žvaigždynas vaizduojamas kaip vynininkas pilantis dvi vandens sroves. Buvo tikima, kad viena iš jų gyvo vandens, kita – mirusio.
Kitas Vandenio simbolis – angelas, laikantis du ąsočius, o trečią ąsotį laiko ant galvos. Trečiame ąsotyje yra amžinojo gyvenimo eleksyras, kuris atskleidžia žmogui visas visatos paslaptis.
Graikų Mitologija asocijuoja Vandenį su keliais savo pasakojimų personažais. Pasak vienos iš legendų, Vandenis – tai Ganimedas – karaliaus Trojo sūnus.
Jis buvo toks gražus, beveik nesiskiriantis nuo auksaplaukio Apolono, jog buvo erelio pavogtas ir pristatytas Dzeusui. Dzeusas jaunuolį už jo grožį apdovanojo nemirtingumu ir padarė jį savo vynininku. Todėl kai kuriuose žvaigždžių žemėlapiuose Vandenio žvaigždynas pavaizduotas kaip žmogus su ąsočiu (Ganimedo), iš kurio teka dievų gėrimas.
Vandenio žvaigždyno pavadinimas atveda į „pasaulinio potvynio gimtinę“ į Tigro ir Eufrato upių slėnį. Keliuose senovės šumerų tautos raštuose šios dvi upės vaizduojamos ištekančios iš Vandenio indo.
Žuvys – SI. Beveik visas žvaigždynas yra dangaus šiaurės pusrutulyje. Ryškiausia žvaigždė – įspūdinga dvinarė Alriša. Dabar tame žvaigždyne yra pavasario lygiadienio taškas.
Ženklo simbolis – dvi žuvys (pradžioje buvo unguriai), plaukiančios į skirtingas puses. Žuvis plaukianti žemyn, filosofų teigimu, reiškė judėjimą link materijos, link išraiškos. Plaukianti viršun reiškė grįžimą link vieningo dieviško prado. T. y. apatinės žuvies kelias – reiškia laipsnišką evoliucijos proceso stadijų praėjimą, o vertikalus viršutinės žuvies kelias rodo susiliejimo su aukščiausia substancija kelią. Remiantis šventaisiais šaltiniais, Žuvys simbolizuoja aukščiasiąsias dievų žinias. Indų mitologijoje dievas Višnu, dievas – žmonijos saugotojas, buvo ištrauktas iš žuvies žiaunų. Dvasininkų galvos dangalas, vadinama mitra, turi pražiotos žuvies burnos formą, primena apie mistinę biblijinio Iono kelionę ir tris dienas, kurias jis praleido banginio pilve. Senovės Judėjoje Mesijo atėjimas buvo siejamas su Žuvų simbolika. Talmudoje sakoma, kad antras Mesijo atėjimas įvyks kai Saturnas ir Jupiteris susijungs Žuvų zodiake.
Žuvies ženklo valdovu XIX a. pabaigoje tapo planeta Neptūnas.
