Sijonas. Būti ar nebūti?

Pavasario jau paskutinis mėnuo, o lauke jau beveik vasara. Sekmadienį jau ir mamos diena. Šiandien nors ketvirtadienis, bet laisva diena. Kaip tik šiandien startuoja akcija – „Mėnuo be kelnių”. Labai graži, moteriška iniciatyva skaičiuoja jau trečius metus. Ilgą laiką kovojusios, kad būtų leista dirbti sunkius darbus lygiai su vyrais (labai gerai atsimenu nuotraukas iš pokario – traktoristės, kombainininkės, krovikės), moterys pagaliau prisimena moteriškumą. Tikriausiai, daugelis perskaičiusios akcijos pavadinimą pagalvojo – be kelnių, tai vadinasi nuogos. Juk iš tikro šis apdaras pasidaręs kaip antroji oda. Tik dažniausiai juoda, nes juodos praktiškiau. Ir sintetinė, nes išskalbus iš sykio išdžiūsta.

Kai dar turėjome nėščiųjų rūbų skyrių, septyniasdešimt procentų pardavimų sudarydavo … kelnės. Sijonus ar sukneles tik „netyčia” nupirkdavo tos, kurios norėdavo netradicinių sprendimų arba jei  reikdavo eiti į šventes. Bet kasdienai suknelės ir sijonai būdavo nepraktiška, su jais „šalta” ir „nepatogu”, jie tik „pasipuošti”.

Tarp kitko, labai dažna sako, kad suknelės – ne jai. Ji esanti aktyvi, emancipuota moteris, o sijonas įpareigoja ir žingsnį sutrumpinti, ir truputį ilgėliau pamąstyti, kaip atrodai.  Dar papuošalai, skarelės ir kitokie dailūs moteriški aksesuarai. Nes kelnės – vyrų garderobo dalis, o jiems nei makiažo, nei aukštakulnių nereikia. Nesakau, kad tos, kurios nešioja kelnes neavi aukštakulniais ir nesipuošia, bet … Jei moteris su suknele, beveik visad išgirsi pasakymą – „Kokia pasipuošus”.  O pasipuošusios mėgsta būti visos moterys, nesvarbu suaugusios, ar dar visai mergytės.

Moteriškumas po truputį vėl atgauna savo teises. Moterys pavargo kovot su vyrais ir panašu, kad nusprendė labiau save mylėt. Tada prisiminė tuos dalykus, kurie jas išskiria nuo vyrų, suteikia privilegiją atskleisti save. Matyt šie pokyčiai ir sąlygojo tokių akcijų, kaip „Mėnuo be kelnių” atsiradimą.

Visai neseniai buvau Aleksandro Vasiljevo parodoje „Secesijos mada„. Šiaulių miesto „Aušros” muziejuje buvo eksponuojama virš šimto suknelių . Tais laikais moterys tikrai mokėjo džiaugtis moteriškumu, nesigėdijo būti trapios ir truputį nežemiškos. O Secesijos laikų suknelės puoštos visais įmanomais dalykais – ir dabar atrodo nuostabaus grožio meno kūriniai. Gerėjomės audiniais, puošyba ir siluetais, o gidės pasakojimas, kad tais laikais moterys persirengdavo iki 8 kartų per dieną tikrai privertė pagalvoti, kiek suknelių turėjo būti spintoje. Juolab, kai kurių nesirengdavo daugiau nei tris kartus, o  viską siuvo ir siuvinėjo rankomis. Garderobo kaina ir dydis turėjo būti irgi ne ką mažiau įspūdingas nei suknelių grožis.

Tai kaip merginos, priimat suknelių ir sijonų iššūkį? Aš tai darau jau ne pirmas mėnuo ir tikrai nelabai pasigendu kelnių, kurios sulanstytos guli spintos apačioj.  Nieko nepadarysi, nesu aš griežta teta, ir nenoriu būti traktoriste, anei santechnike, anei krovike. Per pasaulį su aukštakulniais ir suknelėm keliauti paprasčiau. Bet šiam suvokimui reikia laiko ir nors trumpam sustoti. Išgirsti save.

Skaičiau Jorio pasakojimą Mamos dienai: „Mano mama vaikšto su  suknelėmis…” Ir negaliu pasakyti, kad tai nepaglosto širdies. Nešioju juos įvairiausius, va vienas sijonas nertas pačios, jei kas norit galiu ir Jums kokį sukurt, jei nerandat savojo parduotuvėse:

Gražaus paskutinio pavasario mėnesio! Džiuginkit moteriškumu.