Ar dažnai susimastome, kiek vertingas daiktas mums buvo, kai jis jau pasenęs ir keičiamas kitu? Kartais būna, kad mobilusis telefonas ar užrašų knygelė yra „sutrinta iki negalėjimo” ir išmetama ar padedama į šalį kaip „bevertė”. Tačiau, kaip tik tokie daiktai, dažniausiai, ir suteikia mums pačią didžiausią vertę. Jie tarsi kasdieniai darbiniai arkliukai be strigimų ar kliūčių leidžia mums jais naudotis ir realizuoti savo tikslus ar fiksuoti mintis. Dar mokykloje, pamenu, fizikos mokytojas pasakojo istoriją iš senos knygos, apie „sidabrinius” noragus. Tie blizgantys noragai kartais būdavo išdaužytais nuo akmenų ašmenimis, sudilę, tačiau jie spindėjo, o tie, kurie buvo numesti pakrūmėje, niekuomet nesudildavo, tačiau neturėjo savo blizgesio, buvo surūdiję. Taip ir pieštukas, knygelė ar telefonas, atrodo, sudėvėtas, tačiau blizgančiais nuo kasdienio naudojimo kampais, malonus paimti į rankas, „šiltas”. Lygiai tas pats ir su rūbais ar apavu bei kitais aksesuarais, žinoma, išskyrus išeiginį kostiumą, kurį rengiamės tik eidami į pobūvius ar priėmimus. Anot The Simple Dollar autoriaus Trent’o, „išleisdami tokius daiktus į pensiją” visuomet pamąstykime, kiek malonių ar naudingų akimirkų jie mums suteikė, kiek laiko sutaupė, kiek problemų išsprendė.
Juk jei telefoną padėjote į stalčių jam nespėjus nei karto užstrigti, dėl to, kad jis nepatogus naudoti ar neatlieka tam tikros funkcijos, vadinasi, pirkti antrą panašų ar tokį pat daiktą tolygu mesti pinigus „į balą”. Taigi, prieš keičiant kiekvieną daiktą, pažiūrėkime, kaip jis atrodo ir pagalvokime, kodėl jį keičiame. Pirkdami tik tuos daiktus, kuriuos tikrai naudojame ir atsisakydami eksponatų, laikomų spintoje, mes galime tikrai ženkliai sumažinti bereikalingas ir tuščias išlaidas.
Kai aš matau visiškai susidėvėjusį daiktą, visuomet susimastau apie tai, kokią vertę jis man suteikė, kiek laiko ir pinigų sutaupė <…> Iš tiesų aš taip sudėvėjau savo iPod Touch, kad baterijos gyvavimo laikas tebuvo minučių o liečiamas ekranas susibraižė tiek, kad tapo nebenaudojamas. Prieš pirkdamas kokį nors daiktą, aš paklausiu savęs ar esu pasiruošęs sudėvėti šį daiktą taip, kad jis taptų nebenaudojamas.
Situacija, turbūt, primena seną vaikišką filmuką apie naują žaislą lėlę-klouną ir meškiuką su nuplyšusia ausimi. Kaip ir tame filmuke, kartais tenka „atsiprašyti” kone iki galo susidėvėjusių daiktų, jei naujasis pirkinys sustreikuoja.
Pasinaudoti Trent’o patarimais mes galime ir tvarkydami spintas ar kitą netvarką namuose. Jei turite daiktų, kuriuos dėvite ar naudojate retkarčiais, gal verta juos parduoti blusų turgelyje ar paaukoti labdarai (išskyrus, žinoma, kaip jau minėjau, balinį kostiumą ar suknią, kurie fiziškai, dažniausiai, taip ir nesusidėvi).
Man ir pačiam yra tekę padovanoti rūbus, kurie po du ar tris metus gulėjo spintoje ir atrodė kaip nauji, nes jais buvau apsivilkęs tik pora kartų. Su technika yra truputėlį kitaip – jau ką pasirenku, jei nesugenda nepataisomai – naudoju „iki paskutinio”. Pačios „skaniausios” lėkštės ir puodeliai taip pat mūsų šeimoje keičiami kas 3-5 metai, nes išsidaužo, ypač kai turime tokius puikius pagalbininkus tvarkant stalą po pietų. Taigi visi daiktai dėvisi, sensta ir yra keičiami. Išskyrus draugus – jie tuo geresni kuo senesni (t.y. kuo ilgiau juos pažįstame).
Taigi, pasilikime ir naudokime tuos daiktus, kuriuos esame pasiruošę sudėvėti ir nepirkime, o jei jau turime – parduokime ar padovanokime kitiems, tuos, kurie vis dar atrodo kaip nauji.
Pagal TheSimpleDollar.