Šita nuotrauka iš Tautinio kostiumo paminėjimo dienos – liepos 6 -osios. Klausė, kokio krašto tai drabužis, taigi nusprendžiau daugiau parašyti apie Mažosios Lietuvos tautinį kostiumą. Taigi – Jūsų dėmesiui keli pastebėjimai – Mažosios Lietuvos tautinis kostiumas. Šio krašto istorija ir raida labai įdomi. Įtaką tiek drabužiams, tiek kultūriniam paveldui darė ne tik lietuvių tauta, bet ir vokiečių kolonizatoriai. Juolab Prūsija, tai nukariautas kraštas, palaipsniui asimiliuojantis daugelio kitų kraštų kultūros ypatumus. Šio krašto gyventojai vadinti lietuvninkais. Šis faktas atsispindėjo ir liaudies kostiume. Mažosios Lietuvos drabužiai keitėsi priklausomai nuo politinės padėties, štai iki XVIII a. Mažosios Lietuvos drabužiai buvo labai spalvingi, gausiai išsiuvinėti, dominavo šviesūs atspalviai. Labai dažnai, būtent šio laikotarpio rūbais puošiasi klaipėdiečiai ir pamario gyventojai.
XIX a.antroje pusėje lietuvninkų kostiumas gerokai pakito. Tai lėmė ne tik miesto mados, bet religinis susirinkimininkų judėjimas, kuriame lietuvninkai aktyviai dalyvavo. Moterų kostiumai prarado ryškias spalvas ir egzotiškus galvos apdangalus. Tamsios spalvos, ypač juoda, pradėtos laikyti ne tik gero skonio, bet ir doro, pamaldaus gyvenimo įrodymu. Marškiniai siuvami kuklesni, tunikos su perpėtėmis sukirpimo ir siuvinėjami tamsiais siūlais kryželiu. Vienintelis spalvingas dalykas, kuris išliko – delmonas (XVII a. dar vadinamas kolyta, o jau nuo XVIII a. jau delmonu. Nei viename etnografinių regionų Lietuvoje šis aksesuaras nebuvo nebuvo nešiojamas, o Mažojoje Lietuvoje randami rašytiniai šaltiniai jau nuo XVII a. Šis pavadinimas išlikęs iki pat šių laikų. Delmonai (daumonai, dalmonai, dimžukai, kišenės, tašės, kapšės, krapštės) – tai įdomiausia Klaipėdos krašto kostiumo detalė, istoriniuose šaltiniuose minima ir vaizduojama nuo XVII a.) tik dabar jis ryšimas dažniau po prijuoste. Delmonus kabindavo prie juosmens, jie dažniausiai būdavo tamsių spalvų su ryškiomis siuvinėtomis kompozicijomis ir gražiai derėjo prie lietuvininkių tamsaus kolorito aprangos. Pavadinimas „delmonas“ kilęs iš vokiečių kalbos ir reiškiąs ne ką kita, kaip kišenę. Moterys į juos dėdavosi smulkius asmeninius daiktus – maldaknygę, raktus, nosinaitę. Ši aprangos detalė buvo išskirtinai moterų aksesuaras, nešiojama dešinėje pusėje ant prijuostės arba po ja (tada palikdavo kyšant siaurą delmono kraštelį). Delmonai turėjo ir simbolinę reikšmę – būdavo vertinga dovana bei būdas socialiniam bendravimui.
XVII a. iki pat XIX a. pradžios delmonams parišti naudojo plačias, spalvingas rinktines juostas, o jau XIX a.antroje pusėje delmonas dažniausiai parišamas siaura, 1,5 centimetro dvispalve rinktine juostele, atspalviais prisitaikančia prie rūbų.
Kartais delmonas nešiojamas net ant kailinių ar sermėgų. Delmonai siuvami iš vienspalvių audinių, dažniausiai naudojamos tamsios spalvos – juoda, tamsiai mėlyna, tamsiai žalia, tam įtakos turėjo ne tik politinė situacija, bet ir tai, kad tamsiame fone, labiau išryškėja siuvinėjimai. Tačiau yra šaltinių, kad delmonus siūdavo ir ryškesnius – muziejuje yra likę delmonėlių ryškiai raudonos, žalios spalvos. Audiniai naudoti fabrikiniai – aksomas, gelumbė, velvetas, satinas, retai naudojami namų darbo, austi staklėmis audiniai, bet tada būdavo renkamasi itin kruopštaus, smulkaus audimo, ploni vilnoniai audiniai.Dažniausia forma – stačiakampė, nors būta ir kitokių – užapvalintais kraštais, nupjautos elipsės, laužytos ar taurės formos, apvalių, netgi dviem kišenėmis. Pasitaikydavo ir viršuje sutraukto maišelio formos delmonų.
Siuvinėjami skaitsgijų siūlais (labai geros kokybės pramoniniais vilnoniais siūlais,dažomais įvairiomis spalvomis bei atspalviais (nuo tamsiausio iki šviesiausio). Be siuvinėjimo, dar dekoruojami viskuo, ką turėdavo po ranka – karoliukais, žvyneliais, kaspinėliais, šilko, aksomo, gobeleno ar kaprono skiautelėmis. Siuvinėjo įvairiausių rūšių siūlais ir dygsniais: siuvinėjimui naudojamas tiek kryželis, tiek lygusis siuvinėjimai bei aplikacijos. Paprastai siuvinėjama viena, priekinė detalė, o pats delmonas siuvamas su pamušalu, kad dailiai laikytų formą. Kraštai apsiuvami kitos spalvos, labai dažnai ryškesnės nei delmonas, ar faktūros audiniu, aksomo ar šilko kaspinais. Tamsiame fone labai išryškėdavo gausus spalvingas siuvinėjimas. Gausiai puošiama stilizuotais augalijos ir gyvūnijos motyvais bei jų kompozicijomis. Dekoruojama labai gausiai-kartais beveik nesimatydavo fono. Naudotos ir geometrinės formos, stilizuoti simboliai bei raidės. Paprastai delmone būdavo galima perskaityti visą istoriją – be kampuose išsiuvinėjamų metų bei šeimininkės inicialų, dar būdavo išsiuvinėjami palinkėjimai, kartais ištisi dainų tekstai.
Buvo du delmono siuvimo prie kostiumo būdai – jie prisiuvami prie rūbo (tarkim kailinukų, sermėgėlės ar prijuostės) arba užveriami ant juostelės. Išlikę duomenų, kad delmonus Klaipėdos krašto moterys nešiodavusios ir po paskutiniojo karo. (Matulienė E.,1995). Originalūs, išlikę delmonai saugomi Šilutės muziejuje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje, Nacionaliniame muziejuje Vilniuje ir memorialiniame I.Simonaitytės muziejuje. Dar daugiau jų, ko gero, yra asmeninėse gyventojų kolekcijose.
Panašias į delmonus kišenes galima rasti ir kitų šalių tautiniuose kostiumuose – norvegų, estų, portugalų, austrų ir pan. bet jie mažiau ryškūs, ne tokie išskirtiniai kaip Mažosios Lietuvos.
Daugiau apie Mažosios Lietuvos kostiumą galite pamatyti čia:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/47731
Dar vienas savitumas Mažosios Lietuvos kostiumo – galvos apdangalai – kepurėlės. Va tokios, kaip mūsų „Kvėičio” vadovė dėvi:
Bet galima nešiot ir skaras (kaipgi be jų), kaip pas mane užrišta. Skirtingai nuo žemaičių – tai nepaliekame ragiukų maskatuotis, o gražiai susukame į pynę visus kampus.
Na, tam sykiui tiek, kad nepabosčiau su savo folkloriniais įrašais. Vėliau gal dar smulkiau apie galvos apdangalus parašysiu – labai jau jie saviti ir visiaip kaip puikūs.
Puikios dienos.
