Tikrai nežinau, kas pasakė, kad „Jeigu moteris ko nors nori, tai ji būtinai tai gaus”. Patikėkit, pati savo kailiu ne vieną sykį tuo įsitikinau.
Kaip ir su marškiniais. Klaipėdietiški marškiniai buvo vienas iš tų iššūkių, kuriuos priėmiau iš gyvenimo. Prieš tai siuvinėjau delmoną.
Kaip teigiama, būtent klaipėdietiški marškiniai buvo dažnai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis. Taip sukirpti marškiniai kildinami iš Renesanso mados ir dažniau aptinkami toliau į pietus gyvenančių tautų liaudies kostiume. Visai kitokie negu žemaitiški, vien iššūkis apie kaklą sutraukti 180 centimetrų medžiagos buvo, bet kaip sakoma – nieko nėra neįmanomo.
LRT mediatekoje rasite puikų filmą apie Mažosios Lietuvos tautinius drabužius – ĮRAŠAS.
Mano gal ne tokie prabangūs kaip liaudies menininkų padaryti, bet už tai savi. Rankovių motyvas:
Dabar dar laukiu tik liemenės, kurią patikėjau siuvėjai, nes pabijojau rankomis ją pasisiūti.
Geros dienos.
