Pastaraisiais metais visame pasaulyje populiarėja bonsai – miniatiūriniai vazonuose auginami medeliai. Tai iš Rytų kilusi tradicija, apjungianti augalininkystę, meną ir filosofiją. Bonsai medeliams išauginti ir suformuoti reikia dešimtmečių – šiais laikais labai nedaug kam užtenka kantrybės išauginti bonsai savo rankomis. Tačiau tie, kuriems pavyko, susižavi šiuo pomėgiu visam gyvenimui. Tai savotiška meditacija, kupina ramybės, harmonijos su savimi, svajonių apie keliones ir prisiminimų apie buvusias patirtis.
Klasikinis bonsai – miniatiūrinė medžio kopija, už gamtoje augantį savo giminaitį mažesnė lygiai 100 kartų. Tai ne šiaip vazone auginamas medis, o meno kūrinys, kurį sukurti reikia ne vienerių metų.
Pasiryžote auginti savo bonsai medelį? Nuo ko pradėti?
- Išsirinkite medelį. Dažnai žmonės klaidingai mano, kad bonsai – tai atskira medžių rūšis. Iš tiesų, galima išauginti beveik visų rūšių medžių miniatiūrines kopijas. Pradedantiesiems iš spygliuočių labiausiai patartina rinktis kadagį, o iš lapuočių – skroblą. Įsigyjamas medelis turi būti ne mažesnis kaip 20 cm ir ne didesnis, kaip 50 cm. Geriau, jei jis augo ne lauke, o vazone ir jau yra šiek tiek pripratęs prie tokių sąlygų. Apžiūrėkite, ar stipri, ar gerai išsivysčiusi šaknų sistema.
- Išsirinkite būsimo bonsai stilių. Peržiūrėkite nuotraukas internete ir albumuose ir išsirinkite labiausiai patinkančią. Tačiau turėkite omenyje, tiksliai tokio pat neišauginsite. Kiekvienas medis yra unikalus, jūs galite išsirinkti tik bendrą idėją, o ne tikslų galutinį vaizdą.
- Pirmiausiai medelį pasodinkite į normalaus gylio vazoną, kad jis įsišaknytų. Šiame etape medeliai laikomi balkone arba kieme, būtinai pavėsyje, nes jie nemėgsta tiesioginių saulės spindulių. Tačiau ką tik persodintas medis 10 dienų dar laikomas patalpoje, o prie atviro oro pratinamas palaipsniui, kasdien išnešant į lauką iš pradžių tik kelioms valandoms, po truputį ilginant laiką lauke. Maždaug po mėnesio jį jau galima palikti lauke pastoviai. Šie medžiai yra gana lepūs, ir padarius klaidą, keletą metų augintas medelis gali pražūti per pora dienų.
- Bonsai formavimas pradedamas antrais – trečiais metais po persodinimo. Parinkite indą. Bonsai auginami plokščiuose, žemuose vazonuose iš natūralių medžiagų: molio ar porceliano. Vazoną rinkitės atsižvelgdami į norimą bonsai stilių ir į medžio rūšį. Svarbiausias kriterijus – siekti harmonijos. Parenkant indą, dažniausiai laikomasi tokių proporcijų: gylis lygus kamieno diametrui, o skersmuo dviem trečdaliais mažesnis, nei medžio vainikas. Dažnai bonsai augintojai pradeda auginti medelį paprastame moliniame vazone, o vėliau persodina į prabangesnį, laikydamiesi principo, kad vyresnis medis „nusipelno” geresnio indo.
- Užsiimkite medžio formavimu nuo ankstyvo pavasario. Pirmiausia reikia sulėtinti medžio augimą. Persodinant į plokščią vazoną, šaknys, einančios gilyn, nukerpamos, o horizontalių šaknų paliekama kiek įmanoma daugiau.
- Augimą sulėtina nederlinga dirva: paprastai trečdalį jos sudaro priemolis, apie 50 procentų viso tūrio – durpės, o likusi dalis – smulkūs akmenukai.
- Kamienas prie pat žemės perrišamas viela kad sustorėtų. Po kurio laiko viela perkeliama į kitą vietą. Tokiu būdu formuojamos ir šoninės šakos. Kad jos būtų norimos formos, gali būti sulenkiamos ir užfiksuojamos viela ar virve.
- Augimą stabdo syvų srauto sumažinimas. Tuo tikslu kamienas įvairiose vietose įpjaunamas. Medis žaizdas gydys vilgydamas jas syvais, o tuo pačiu formuosis įdomesnis kamienas.
- Pirmą sykį šakos nupjaunamos pavasarį, kai atsiranda pirmieji pumpurai. Jauni ūgliai nugenimi paliekant tik 1-2 pumpurus. Svarbu šakas nupjauti kol nėra žiedų. Jei medis pražydo, genėjimą galima atlikti tik jam pasibaigus.
- Bonsai medelių negalima laistyti pilant vandenį iš viršaus. Vienas iš laistymo būdų – vandenį pilti ant padėklo, ant kurio, pakėlus ant kelių akmenukų, dedamas vazonas su medeliu. Vandenį ant padėklo reikia nuolat papildyti, nes jis išgaruoja, o ir medis jį greit sunaudoja. Kitas laistymo būdas – trumpam panardinti vazoną su visu medžiu į didesnį indą, pilną vandens. Geriausiai tinka lietaus vanduo.
Nors bonsai menas labiausiai siejama su Japonija, panašios medelių auginimo tradicijos yra ir kitose kultūrose. Kinijoje jie vadinami žodžiu penjing arba penzai (iš pastarojo žodžio kilo ir visame pasaulyje paplitęs pavadinimas „bonsai”). Vietnamas, daugelį šimtmečių buvęs Kinijos vasalu, iš ten perėmė penzai medelių stilių ir jį pavertė miniatiūrinio kraštovaizdžio menu, vadinamu hòn non bộ (hòn reiškia salą, non – kalną, bộ – mišką). Miniatiūrinė kompozicija – didelis indas, sklidinas vandens, kuriame plaukioja žuvytės, iš jo kyšo uolėtas „kalnas“, apaugęs žaliuojančiais augalais – tradicinio vietnamiečių kiemo puošmena.
Bonsai auginimas – užsiėmimas, reikalaujantis didžiulės kantrybės ir dėmesio, tačiau pasinėrus į šį nepaprastą pomėgį, prie mažųjų medžių prisirišama ir nebeįmanoma atsispirti jų kerams.
Parengė Dalia Motik