Šeimyninis verslas: augame kartu su vaiku
Jauna šeima ir jaunas jų verslas: ekologiškos daugkartinės sauskelnės, žaismingos kaklaskarės ir iš jaukių audinių siuvami vaikiški drabužėliai. Julija ir Darius Ivanauskai dalijasi savo patirtimi – per dvejus metus užaugo ne tik jų įmonė, bet ir jie patys – kaip asmenybės ir kaip partneriai.
Pasak Julijos, pradžia buvo nelengva – sugalvojus siūti sauskelnes, atsakomybių gerokai padidėjo. Sunkumai ypač išryškėjo Julijai grįžus į samdomą darbą: jai tekdavo ir ir atsikėlus anksčiau paruošti šeimai valgyti, vėliau atidirbti darbe, o grįžus namo – dar ir grindis išplauti. Ir tik vėlai vakare sėsti peržvelgti užsakymus, užsiimti rinkodara.
„Būdavo sunku, nes tik aš priimdavau sprendimus, ir gaudavosi, kad reikia man vienai. O juk bet kokiame darbe būtina, kad kiekvienas pasijustų svarbus, reikalingas ir reikšmingas“, – sako Julija. Tad po dviejų mėnesių nepabaigiamų darbų maratono ji savo vyrui pasiūlė tapti lygiaverčiu pirmus žingsnius žengiančio verslo partneriu ir nuspręsti, ko nori imtis.
Bendra veikla, pasidalyti darbai, padėjo išsigryninti tikslus, pajusti atsakomybę ir… suprasti, kad maisto gamybai ir tvarkai galima skirti mažiau laiko. Žinoma, teko dalytis ir nenorimus darbus, o vaikai – trejų Julius ir aštuonerių Amelija – taip pat gavo savų pareigų.
J. Ivanauskienei labiausiai patinka bendrauti su klientais, jai įdomu išgirsti ir kitų nuomonę, ir pasidalyti savo mamiška patirtimi apie odos bėrimus, sauskelnių rūšis, auklėjimo ypatumus ir netgi ekologišką gyvenimo būdą.
Vyras Darius ėmėsi puslapio auginkimesveikai.lt priežiūros, atrenka, kokias ekologiškas prekes galėtų siūlyti šalia pačių gaminamos produkcijos.
Vaikai „dirba“ modeliais fotosesijoje, kantriai keliauja kartu pirkti medžiagų, dalvauti šventėse, mugėse. Ir vakare nesispyriodami eina miegoti, palikdami tėvus aptarti dienos pasiekimų.
Verslas auga kartu su jauniausiuoju vaiku
„Dar kai laukėmės sūnaus, nusprendžiau, kad auginsime savo vaiką su daugkartinėmis sauskelnėmis. Įsigijau įvairių variantų pasibandyti, kurie tiks ir patiks labiausiai. Kai sūnui buvo keli mėnesiai, pasakiau vyrui, kad tai gan brangu ir pasiūliau pasiūti kelias savo sūnui. Darius, kuris nuo vaikystės sukosi apie senelių siuvamo mašiną, mielai sutiko. Žinoma, pirmąjį modelį teko ne kartą taisyti. Bandomieji vystykliukai taip pat buvo siuvami vyresniosios dukters Amelijos lėlytėms, – dalijasi prisiminimais Julija. – Pradėjome dar nuo mano mamos pirktos „senovinės“ flanelės. Buvo smagu suprasti, kad investavome tik laiką ir idėjas, o prekyba augo.“
Sutuoktiniai eksperimentavo su geresnėmis medžiagomis, vis tobulino modelį ir po truputį pradėjo skleisti draugams ir pažįstamiems žinią, kad sauskelnes pasisiuvo patys. Tada kelios mamos paprašė, kad pasiūtų ir joms, paskui dar kelios. Ir štai – jie jau samdo siuvėjus, o siuvinių klientai laukia ir kitose šalyse.
„Pamažu atradome ir kelnes, pradėjome nuo plačiųjų ir patogiųjų harem tipo lininių kelnių. Nes su vystyklais augantis vaikas turi nešioti didesnes bei platesnes kelnes. Siuvome jas savo sūnui, taip ir pasiūlėme rinkai. O dabar tiesiog tobuliname modelius, ieškome gerų bei patogių modelių ir audinių“, – pasakoja Julija.
Šeimyninio verslo pranašumai ir trūkumai
Darius džiaugiasi, kad šeimyninis verslas leidžia geriau suprasti vienam kitą. Jo nuomone, šeimos nariai gyvena ta pačia idėja, tačiau ir mato ją iš skirtingų pusių. Jie dalijasi ir mintimis, ir jausmais, žino, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais susiduria kiekvienas iš jų.
Julija sako, kad bendras verslas jų šeimą netgi išmokė daugiau kalbėtis : „Dažnai darome susirinkimus (kurie neretai būna sėdint patogiai lovoje), per juos aptariame ne tik darbo reikalus, bet ir su kuo tądien susipažinome, ką išmokome, sužinojome – tai abiems aktualu.“
D. Ivanauskas sako niekad nemanęs, kad galės pritaikyti tai, ką išmoko iš siuvėjo senelio: parinkti medžiagą, įvertinti jos savybes, kurti modelį, sukirpti, susiūti. „Siūti drabužius – atrodė labai moteriška profesija. Nors man buvo įdomu ir gerai sekėsi, tačiau savo ateities su tuo nesiejau, žiūrėjau kaip į žaidimą, juk buvau dar mažas“, – juokiasi jis, pridurdamas, kad senelis perdavė ir supratimą apie kokybę bei siuvinio ilgaamžiškumą.
Didžiausiu bendro verslo trūkumu Julija su Dariumi įvardija tai, kad tam reikia labai daug laiko. Tiek daug, kad jo beveik nelieka vaikams ar sau. Tačiau tuo pačiu tai išmoko geriau planuoti ir labiau vertinti laisvą minutę. „Ankščiau, kaip ir visos turbūt moterys, viską stengiausi daryti pati, bet kai padidėjo krūvis, vis gi supratau, kad negaliu tiek „pavežti“, todėl vyras perėmė valgio gaminimą ir namų ruošą, – pasakoja Julija. – Vaikams skiriame kasdien po kelias valandas gryno laiko, ir savaitgalį stengiamės bent vieną pusdienį nedirbti, kažkur išvažiuoti su šeima.“
Ateities vizija
Į klausimą, ar planuoja ir toliau augti, Julija atsako mėgstanti ir norinti gyventi šia diena: „Nuostabu, kad gali kurti savo vaikams. Man atrodo, kad daug lietuvių šeimų kuria savo vaikams ir taip pamažu įkuria įmones, kurios, tikiu, gyvuos ilgai. Norėtume, kad mūsų verslas augtų kaip mūsų vaikai, kuriuos labai mylime, jais rūpinamės ir didžiuojamės. “
Dziugu uz jaunus zmones!!!