Pasidžiaukime, kad esame lietuviai

Tėvelis nupiešė man Vytį,
Aš vėliavėlę nudažiau,
Ji popierinė ir mažytė,
Bet man už viską švies gražiau.

Geltona, žalia ir raudona,
Vėjeliui pučiant, mirguliuos.
Viena primins rugelio duoną,
Kita kaip sodai mūs žaliuos.

O ta trečioji, tartum, kraujas,
Vis neramins ilgai manęs,
Kol švies tėvynei rytas naujas,
Kol Vytis laisvę jai parneš.

Vytė Nemunėlis

Šitą eilėraštį nusirašiau nuo Mildos. Jie su auklėtoja vakar rengė vakaronę, skirtą Lietuvos Nepriklausomybės dienai. Nedideli vaikai, paprasti žodžiai.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, kuris skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 tarybos narių, be minėtųjų keturių: kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, J. Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link.

Tai va tokia istorija. O dabar prisiminkime, kad esame lietuviai. Ir, kad nereikia laukti, kol kas nors padarys už Jus – pradėjus nuo savęs, savo kiemo – tvarkytis žymiai lengviau. Labai dažnai girdžiu, kad į Lietuvą sugrįš tada, kai čia bus geriau, bet jei nekursime, nedarysime – kaip čia bus geriau? Kas be mūsų pačių turi tą gerumą sukurt?

Geros Jums šventės!