Ar antikos laikais juokauta kitaip?

Kaip žmonės juokaudavo antikos laikais? Ar mums būtų sudėtinga suprasti jų humorą?

 

Ir tuomet kliūdavo politikams

 

Paminėjus antikos laikus, prieš akis iškyla togas dėvintys filosofai ir nemaža dozė ištvirkavimo.

Bet ar tų laikų žmonių mąstymas labai skyrėsi nuo mūsiškio? O gal senovės žmonėms buvo aktualūs tokie pat klausimai, kaip ir mums, ir pašiepdavo jie tuos pačius dalykus, iš kurių nevengia pasityčioti ir šių laikų žmogus?

Sužinoti apie senovės graikų ir romėnų humorą galima pasitelkus antikines komedijas ir kitą literatūrą: laiškus, satyrą ir panašiai.

Ką tai mums atskleidžia?

Visų pirma tai, kad farsas, polinkis pasityčioti iš kitų, ypač mažiau mėgstamų asmenų, pašiepti silpnybes egzistavo visais laikais.

Ne tik dabar, bet ir senovės Graikijoje pašaipų strėlės neretai lėkdavo politikų pusėn.

Taip pat per humorą buvo nagrinėti skirtingų luomų santykiai, meno, filosofijos, literatūros temos.

Išstudijavus literatūrą galima atsekti, kaip humoras evoliucionavo nuo gana šiurkščios satyros, nukreiptos į nekenčiamas personas iki subtilių, kultūringų ir skoningų pašiepimų.

 

Juokauti imta subtiliau

Iš pradžių, kaip minėjau, humoras senovės Graikijoje buvo grubus. Juo tyčiotasi iš kitokių, stengtasi ne tokius sumenkinti, parodyti juos negražioje šviesoje.

Tačiau graikų visuomenė buvo gana išsilavinusi ir ilgainiui toks šaipymasis pasidarė socialiai nebepriimtinas. Taigi, grubumo sumažėjo.

Idant įtiktų publikai, komedijų autoriai buvo priversti spektaklius statyti taip pat atsakingai, kaip ir tragedijas: su choro šokiais, sceninėmis dekoracijomis, scenografija, taisyklinga graikų kalba, gyvais, subtiliais dialogais.

Helenizmo epochoje humoras graikų elitui tapo būdu parodyti skirtumą tarp savęs ir vulgarios prastuomenės.

 

Mėgo užuominas

Ne paslaptis, kad graikų kultūra smarkiai paveikė ir romėnus.

Senovės Romos imperijos gyventojai iš graikų perėmė daug ką, taip pat ir helenistinį humoro jausmą. Jį galima nesunkiai atsekti satyrose, komedijose, laiškuose ar net filosofiniuose veikaluose.

Romėnai, ypač aukštuomenė, mėgo anekdotuose žodžių žaismą, juokaudami nevengdavo subtilių užuominų.

Štai jums vieno tokio humoristinio pasakojimo pavyzdys:

 

Romėnų konsulas Metelas Skipijus nuėjo pas seną šeimos bičiulį žinomą poetą Kvintą Enijų.

Poeto tarnaitė pasakė, kad Enijaus nėra.

Tačiau Metelas Skipijus puikiai pažinojo Enijų ir įtarė, kad jo tarnaitė meluoja (esą kuri romėnų tarnaitė to nedarydavo?).

Kitądien Enijus nuvyko į svečius pas Metelą ir pasiteiravo, ar šis namie.

„Aš – ne namie!” – sušuko Metelas.

Enijus, žinoma, susierzino, bet Metelas jam atsakė: „Anądien aš patikėjau tavo tarnaite. Kodėl nepatiki dabar manimi?”

 

Šiame anekdote subtiliai buvo užsiminta ir apie lygybę. Enijus ir Metelas buvo ant to paties socialinio laiptelio, tad pagarba privalėjo būti abipusė.

 

Primena britų skečą

Žinoma britų Kembridžo unversiteto klasikos profesorė Meri Bird (Mary Beard) išstudijavo ir paviešino daugiau kaip 1600 metų senumo graikų kalba parašytą tomelį „Philogelos” arba lietuviškai – „Juoko mylėtojas”.

Jis liudija, kad romėnai buvo gana nusiteikę pasišaipyti ne tik iš kitų, bet ir iš savęs.

Mūsų eros trečiajame ar ketvirtajame amžiuje sukurtoje knygoje „Philogelos” surinkti 260 anekdotai, kuriuose, anot profesorės, romėnai tyčiojosi iš panašių dalykų, kuriuos pajuokiame ir mes.

Pašaipų objektais romėnams buvo išsiblaškęs profesorius, išvaržą turintys žmonės, enuchai, taip pat Adberos miesto gyventojai, kurie esą buvo beviltiškai buki.

„Vienas juokelis labai primena Monty Python skečą „Negyva papūga„. Jis pasakoja apie žmogų, kurio nusipirktas vergas greitai miršta. Kai pirkėjas skundžiasi pardavėjui, šis sako: „Jis buvo gyvas, kol nepardavėme”, – prisiminė mokslininkė.

 

Apgavo profesorių

Labiausiai M.Bird patiko romėnų anekdotas apie kirpėjo, plikio ir išsiblaškiusio profesoriaus išvyką drauge, primenantis britų pašaipas iš anglų, airių ir škotų skirtumų, arba mūsų juokelius apie amerikiečio, vokiečio ir ruso santykius:

 

Kirpėjas, plikis ir išsiblaškęs profesorius išsiruošė stovyklauti. Kad nepavogtų jų mantos, nusprendė daiktus sergėti paeiliui.

Kol kirpėjas budėjo, iš nuobodulio nuspredė pasilinksminti ir plikai nuskuto profesoriaus galvą. Kai vėliau šį pažadino, nes atėjo eilė keistis, profesorius pajuto, kad buvo nuskustas ir tarė: „Koks kvailas tas kirpėjas. Jis pažadino plikį vietoje manęs”.

 

Suprantame skirtingai?

Romėnų humorą tyrinėjusi mokslininkė M.Bird labiausiai nustebo dėl to, kad romėnų humoras kartais atrodydavo labiau suprantamas, negu artimesniais mums laikais, tarkime XIX amžiuje, gyvenusių žmonių pajuokavimai.

Vis dėlo, kai kurie romėnų anekdotai mūsų amžininkams gali skambėti visai kitaip, nei anų laikų žmonėms.

M.Bird prisiminė, kaip pasakojo savo studentams anų laikų anekdotą apie išsiblaškiusį profesorių, kurio draugas paprašė parvežti du penkiolikmečius vergus iš kelionės. Profesorius esą atsakęs, kad dviejų penkiolikmečių gal ir nerasiąs, tad vietoje jų pristatys vieną trisdešimtmetį.

Šiuolaikiniai studentai suprato, kad šio anekdoto potekstė – seksualinė. Esą tai maždaug tas pats, kas paprašius dviejų trisdešimtmečių moterų vietoje jų būtų pasiūlyta viena šešiasdešimtmetė.

Tačiau M.Bird nuomone, anekdotas yra ne apie tai, o apie skaičiavimo sistemą, kuri tų laikų žmonėms turėjo atrodyti keistai nenatūrali.

Kaip matome, humoras – tiek lėkštas, tiek subtilesnis – egzistavo visais laikais ir iš savybių, kurias žmonės pašiepdavo prieš daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, tebesijuokiama dabar.

 
Debesų technologijos paslaugos