Aromaterapija turi daug apibūdinimų, bet tai – kvapų menas ir mokslas. Kai kur rašoma: aromaterapija – tai maloni terapijos sritis, jungianti gamtinių medžiagų gydomąsias savybes su lietimo efektu; tai fizinių bei dvasinių problemų gydymas ir profilaktika, naudojant natūralius augalinės kilmės aromatus. Daugumą kvapų mes vertiname kaip neutralius, kiti mus erzina, dar kiti gali sukelti galvos skausmą. Ir atvirkščiai – atsidūrę pušyne ar šalia žydinčių rožių mes atsipalaiduojame, kažkur pasitraukia visos negandos, liūdesys ir net galvos skausmas.
O ar dažnai susimąstome kas yra tikrieji ir pirmieji aromaterapijos pradininkai pirkdamos dar vieną, o gal pirmąjį, eterinio aliejaus buteliuką, kaip aromaterapija iki šių dienų keitėsi ir kokią praktinę reikšmę turi šiandien kai vėl yra madinga atsigręžti į ekologiją ir natūralumą.
Aromaterapijos šaknys glūdi pačioje seniausioje kada nors egzistavusioje gydymo praktikoje, nes tie augalai, iš kurių dabar gaminami eteriniai aliejai, buvo naudojami ir anksčiau, dar iki to laiko, kai buvo sukurti būdai aliejams išgauti. Ankstyvieji žmonės turbūt atsitiktinai sužinojo, jog jų renkami lapai, uogos ir šaknys stiprina sergančiuosius, o sultys gydo žaizdas. Jie tikriausiai stebėjo gyvūnus ir mokėsi iš jų. Šios žinios buvo nepaprastai naudingos žmonėms, kurie visiškai priklausė nuo gamtos, ir kartą atrastos buvo perduodamos iš kartos į kartą.
Manau niekam nebus naujiena, kad egiptiečiai kosmetikai ir balzamavimui naudojo kvapiuosius augalus. Tačiau ar žinote, kad iš įvairių ankstyvųjų papirusų datuojamų 2890m.pr. Kr. yra informacijos apie egiptiečių medicinoje naudotus kvapiuosius augalus bei gydymo būdus. Egiptiečiai gydimui naudojo ir šiandien vartojamus augalus: anyžinę ožiažolę, ricinmedžių aliejų, kalendras, kedrus, kmynus, česnakus, vynuoge ir daug kitų.
Graikai daug medicinos žinių perėmė iš egiptiečių, kita vertus, žinoma jie darė ir savo atradimus. Nustatė, kad vienų gėlių kvapas stimuliuoja ir atgaivina, o kitų – atpalaiduoja ir migdo. Hipokratas, net iki šių dienų gerbiamas ir vadinamas medicinos tėvu, aprašė daug augalų (narkotikų – daržinę aguoną, šunvyšnę, maistinių – rabarbarą, svarainį). Jis rašė: „Tegul jūsų vaistai būna jūsų maistas ir jūsų maistas tebūna jūsų vaistai“ .
Viduramžiais išradus spausdinimą ir pasirodžius knygai „Vaistažolės“ kiekviena mokanti skaityti namų šeimininkė savo namiškiams gamino vaistus iš nuovirų, užpilus, užpiltinius aliejus, kvapųjį vandenį. Sausais kvepalais, levandų maišeliais ir žolių pagalvėmis kvėpino namus, nuo kandžių saugojo drobes. Nuo infekcijų, ypač nuo maro, apsisaugoti buvo naudojami sausieji kvapai arba kvapiųjų žolių puokštės.
17 šimtmetyje prasidėjęs raganų deginimas sutapo su ankstyvosios chemoterapijos atsiradimu ir buvo skatinamas medicinos įstaigų, kurios siekė numalšinti „išmintingąsias kaimo moterėles“. Taip pat religinės institucijos siekė susidoroti su eretikais (gydimą augalais skatinantys žmonės). Buvo tolstama nuo natūralaus viso augalo naudojimo medicinoje,vystėsi sintetinių vaistų kūrimas ir vartojimas.
Aromaterpijos atgimimas galima sakyti įvyko1920 metais. Šeimos verslo kvepalų kompanijos chemikas Reneé-Maurice Gattefossé susidomėjo medicininėmis aliejų savybėmis. Jis atrado, jog kompanijos gaminiuose naudojami eteriniai aliejai yra geresni antiseptikai, nei cheminiai tų pačių gaminių papildai. Anglijoje aromaterapiją kaip rimtą medicinos discipliną pradėta vertinti visai ne seniai. Šiuo metu – tai viena iš labiausiai paplitusių holistinės terapijos formų.
Taigi aromaterapija yra tūkstantmečius skaičiuojantis mokslas reikalaujantis tam tikrų žinių ir nė vienam nesiūlau lengvabūdiškai gydytis eteriniai aliejais. Kai kurie aliejai yra pavojingi ir tai reikia žinoti. Taip pat labai svarbu gebėti atskirti tikruosius eterinius aliejus nuo pakaitalų, kurie pavojingi sveikatai ir gali turėti visiškai priešingą poveikį.
