Jorė

Netyčia varčiau kalendorių – pasirodo, kad Jurginės dar vadintos Jore. Atsigaudavo gamta, vėl prasidėdavo žemdirbystės sezonas, į ganyklas išgindavo gyvulius. Žmonės kaip ir gamta, išsivaduodavo iš žiemos tingulio ir mikliai kibdavo į darbus. Aišku, šiais laikais jau bandos ganomos pagal kitokias instrukcijas, negu senoviniai prietarai, bet vis tik tai, niekas netrukdo prisiminti gražios šventės.

„Jorė arba Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra raitelis, panašus į mūsų Vytį ir šv. Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, pabudina žemę, siunčia lietų. Jorė globoja žirgus, gyvulius, žvėrelius. Latvijoje šv. Jurgis vadinamas Juriu. Ten liaudies dainose ir tikėjimuose Jurgis dažnai kaitaliojasi su Ūsiniu.”

Dar galima ir paburti – pasistengti atsikratyti blogos akies, spėti orus, rūpintis grožiu (pavyzdžiui nusiprausti sula, o tik paskui ją gerti ir pan.). Be to teigiama, kad Jorės metas labai puikus kraustymuisi, gyvenamosios vietos keitimui (šaltinis tas pats day.lt):

Jorės metas ypač tinkamas keisti gyvenamąją vietą – tai žinoma daugelyje tautų. Su tuo susiję sandoros ir sėkmės tikėjimai. Persikeliant reikia paliekamas patalpas iššluoti, kad visa sėkmė neliktų senojoj vietoj. Atėjus į naują vietą, vidun pirmiausia reikia nešti duonos kepalą, – turėsi perteklių. Į naują vietą pirmiausia reikia mesti katę – seksis čia gyventi. Senojoje vietoje reikia palikti visus šaukštus, tada ten liks visas badas. Išeinant į kitą vietą negalima atgal atsigręžti, kad bėdos iš paskos neatsektų.

Gražios Jorės, smagių spėjimų!