Nuosavas verslas vs. samdomas darbas

Šiuo metu vis daugiau jaunų žmonių susimąsto apie nuosavą verslą – nes dirbant sau viskas atrodo gražiau. Ypač per atstumą. Tada nematomos ir ilgos darbo valandos, ir atsakomybė, kuri užgula pečius. Gerai prisimenu vieną dialogą mikroautobuse pakeliui į darbą. Kalbėjosi du jaunuoliai kokių 17-20 metų. Vienas sako: „Aš tai kitąmet kursiu savo verslą. Pats būsiu direktorius. Tada kasdien atvarysiu į darbą, sekretorė išvirs kavos, nurašysiu visiems velnių, paskui liepsiu duot pinigų iš kasos ir varysiu į Akropolį šmutkių pirkt….” Kitas klausia: „O koks bus tas tavo verslas?” Pirmasis atsako: „Dar nesugalvojau, tai kitąmet ir žinosiu”.

Juk kiekvienas pasamdytas žmogus galvoja, kad galėtų „padaryti taip pat, kaip savininkas arba dar geriau”… tačiau nepadaro. Eina diena iš dienos į darbą, burba ant savininkų, guodžiasi. Tokiais atvejais dažniausiai siūlau pamėginti patiems – juk internetai mirga nuo patarimų, kaip sukurti sėkmingus verslus – kad ir šis įrašas – 13 patarimų, kaip sėkmingai įkurti ir plėtoti savo nuosavą verslą, kiekvieną savaitę įvyksta ne vienas seminaras, konferencija ar parodomas videoklipas, kaip viskas paprasta – tereikia imti ir daryti. Taigi, kaskart, kai norėsite pykti ant savo darbdavio pagalvokite, ar tikrai padarytumėt geriau už jį ir „kodėl to nedarote?” Galite susirasti ir verslo partnerį, kuris padės plėtoti verslą, galbūt net pamokys ir patars.

Esu ragavus įvairios duonos – ir samdomo darbuotojo, ir nuosavo verslo, netgi dabar madingo laisvadarbio ( „freelancerio”) amato. Ir net šiandien nežinau, kas geriau.

Tada, kai dirbi samdomą darbą – visa atsakomybė tenka verslo savininkui – ir mokymus organizuoti, ir rizikuoti pinigais, ir ieškoti nišų. Pagrindinis darbas – kokybiškai atlikti pavestas užduotis, rodyti iniciatyvą ir … gauti stabilų atlyginimą. Man patiko dirbti samdomai – gavau labai didelį žinių bagažą, išmokau viešai kalbėt, greitai mokytis. Išmokau universalumo ir gebėjimo greitai reaguoti į besikeičiančius procesus, daryti sprendimus ir jausti už juos atsakomybę, dirbti komandoje. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad nuo pat jaunumės dar ir laisvadarbyste užsiėminėjau, gal todėl niekada nejaučiau savirealizacijos stygiaus.

Tačiau pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – ėmiaus savo verslo.  Savam versle visai kitaip. Aš, kaip ir daugelis kitų pradedančiųjų verslininkų pasidaviau „žmogaus-orkestro” sindromui – visad atrodė, kad tik pati galiu padaryti viską geriau, kitaip ir sunku buvo deleguoti darbus kitiems. O tai tiesus kelias į nuovargį, nepasitenkinimą veikla ir, deja, jokios savirealizacijos nebelieka. Tik rutina. Dabar vėl iš naujo mokausi kaip kurti verslą, o nedaryti amato. Šie du skiriasi tuo, kad verslas ir be savininko bent pusę metų gali dirbti pats.

Trečioji veikla – „freelancinimas”  arba laisvadarbystė, savotiška nuosavo verslo atmaina – iš tikro labiau panašu į hobį negu į darbą. Nors vis tiek kaip ir viena iš amato ar verslo transformacijų. Dabar jau įpratau susiplanuoti laiką, atsiriboti nuo buities. Anksčiau labai sudėtinga buvo viską suplanuoti  – tai sudėtinga – likus namie, visad atsiranda papildomų darbų, kurie „tiek mažai laiko” teužima – sutvarkyti namus, išdžiaustyti skalbinius, išvirti valgyti ir … kiekvienas šitą sąrašą galėtų tęsti be galo. Tada matai, kad tos suplanuotos dvi-trys valandos išsitęsia., o norisi darbą padaryti kokybiškai, iki galo – kitaip man sudėtinga pagal charakterį. Vienas iš geriausių sprendimų buvo susikurti „mini biurą” – tada net namiškiai žino, kad mama dirba. Tiesa, tai ką darau dabar man labai patinka – turiu daugiau laiko pomėgiams, galiu išlėkt į mokymus ir netgi … nedirbti, jei tam neturiu nuotaikos. Arba dirbti naktį, kai vaikai miega ir niekas netrukdo.

Tai va, jau tiek metų negaliu atsakyti į klausimą – kas geriau – nuosavas verslas ar samdomas darbas. O ką manote Jūs?