Pientraukis – mamos pagalbininkas, o ne priešas

Foto: SOS03

Jeigu nebūčiau tikėjusi gąsdinimais, kad pientraukio naudojimas mažina laktaciją,  mamos pienuką aštuntą mėnesį gautų ne tik  sūnus Mykolas, bet ir beveik prieš dešimt metų gimusi dukra.
Anuomet mamoms daugiau pasakota apie mišinėlius, dabar ant kiekvieno kampo  aiškinama apie natūralaus žindymo būtinybę ir naudą. Nemaitinanti mama tapatinama kone su pabaisa, kuriai apskritai nebuvo galima gimdyti. Diskutuojama, kurią minutę ar sekundę po gimimo būtina paguldyti naujagimį mamai ant krūtinės, kada atsiranda priešpienis, kaip būtina nusiteikti žindymui. Bet vargu, ar kur rasite detalų paaiškinimą, ką daryti, kai žindant pieno leliukui trūksta, kaip iškentėti trūkusių spenelių skausmą, kurio  nenumalšina ir brangiausi tepalai.
Prieš dešimtmetį  gimus dukrytei nors ir pamokyta Gimdymo namuose, kaip maitinti kūdikį, penktą  parą klykiau iš skausmo – speneliai sutrūkinėjo, kraujavo. Nepadėjo nei „Garmastan“ tepalas, nei įsigyti antspeniai – leliukas atsisakė per juos žysti.
Antrą savaitę po vaiko gimimo teko nusipirkti buteliuką  ir mišinėlį – kūdikis nuolat rėkė, nes buvo alkanas, nepakankamai didėjo svoris. Neišgelbėjo ir įsigytas rankinis pientraukis  – pakaitomis maigydavome su vyru jo „kriaušę“ po pusvalandį, kad po lašelį surinktume bent 20 ml stebuklingų galių turinčio mamos pienuko. Bet pavėlavome – laktacijos nebepavyko atstatyti.
Mišinėliais maitinama dukrytė nuolat sirgo, per pirmą pusmetį kelis kartus gavo antibiotikų, iki pusantrų metų vargome su įvairiomis alerginėmis reakcijomis…. Tuomet pažadėjau sau, kad antrasis vaikas, gimęs mūsų šeimoje, gaus mamos pieno nepaisant to, kokius kryžiaus kelius tektų praeitį.
Niekur eiti iš tikrųjų neprireikė. Pakako nuo pat pirmos nėštumo dienos nusiteikti, kad maitinsiu. Juk pienas gaminasi ne krūtyse, o… galvoje.  Ir pasistengti jo nepradanginti dėl force majore: suskilinėjusių spenelių, pogimdyvinių sunkumų ar kitų priežasčių. Ir dar patikėjau draugės, pradėjusios nusitraukinėti pieną dar ligoninėje vos jam atsiradus, patirtimi.
Pirmas kelias paras pavasarį gimusį kūdikį glaudžiau prie krūtinės – maitinau priešpieniu ir mezgėme tarpusavio ryšį… Ketvirtą parą kas valandą ėmiau nusitraukinėti po truputį pasirodantį pieną… Penktą parą mažylis gavo pieno tiek, kiek norėjo… Ir tebegauna iki šiol, kai skaičiuojame aštuntą jo gyvenimo mėnesį.
Nusitraukti pieną aštuonis kartus per parą pirmaisiais mėnesiais nėra lengva – dirbi dvigubą darbą: ir nusitraukti, ir pamaitinti kūdikį, ir atlikti visas būtinas manipuliacijas su buteliukais, sterilizatoriais ir šildyklėmis. Bet už tai visada tiksliai žinai, kiek pieno kūdikis suvalgė kaskart, nepervargsti žindydama kone kiaurą parą – įsivedi patogų maitinimo režimą nustatytomis valandomis.  O ir susitvarkius laktacijai per pirmąjį mėnesį, 150-200 ml pienuko nusitrauki vos per dešimt minučių.
Tik vis galvoju: kodėl tiek daug informacijos pateikiama apie motinos pieno naudą ir žindymą, bet niekas atvirai nerašo apie kartais neįveikiamas problemas, su kuriomis susiduria mamos? Kodėl niekas nerašo, kad nusitraukimas – tai puikus alternatyvus būdas maitinti kūdikį savo pienu?
Mielos būsimos mamos, jeigu jums nepavyks žindyti kūdikio dėl kokios nors priežasties, pirmiausia griebkitės ne mišinėlio, o pientraukio. Juk mamos pienas iš buteliuko – toks pat, kaip ir iš krūties.

Written by Natalija Mogučaja

Kad gyventų visavertį gyvenimą, ji privalo mylėti, kurti ir rašyti.Tokia jau Dvyniška prigimtis. Dviejų vaikų mama 10 metų dirbo žurnaliste, penkerius metus gilinosi į viešųjų ryšių ir rinkodaros sritis. Tačiau didžiausia vertybė visada buvo šeima.

This article has 21 comments

  1. Dirbu Mama Reply

    Pritariu paskutinei minčiai, tačiau apskritai visas straipsnis supainiotas. Labai gaila, kad mama patyrė tokių skaudžių dalykų. Tačiau dėl visų nesėkmių kaltas nežinojimas. Mama nežinojo, kaip taisyklingai žindyti vaikelį, kai prisidarė bėdos, nežinojo, kur kreiptis pagalbos. O iš tos nemalonios patirties liko nuoskauda. Dabar yra nemažai kursų, pagalbos grupių, aprobuotų konsultančių, netgi teisingos lietuviškos literatūros, tad reikia tik noro domėtis daugiau nei supermamų patirtimi, kokia išdėstyta ir šiame straipsnyje. Ir kokia vis dėlto išvada? Maitinti savo pienu, bet iš buteliuko? Tai jei to pieno yra, kam tas buteliukas?

    • 1,5 mėn mergytės mama Reply

      Paskaičiusi komentarą tiesiog negalėjau neparašyti savo patirties.. Smagu, kai žindymo patirtis yra graži ir paprasta, kai padeda kursai, vadovėliai.. Bet būna ir kitaip.. Taip kategoriškai teigti, manau, gali tik mamos, kurios nesusidūrė su žindymo sunkumais.. Skaičiau aš knygas, nusiteikiau pozityviai, buvau nusiteikusi iš paskutiniųjų maitinti pati.. bet.. bet.. bet.. mano mergytė gimė mėnesiu anksčiau (tikra stipruolė kaip neišnešiotukė, bet pasirodo per silpna ištraukti iš krūties tiek, kiek jai reikia).. Tada ir griuvo visos taip garsiai dabar eskaluojamos teorijos.. Maitinti reikia, kai vaikas prašo.. O ką daryti, jei nei savaitės neturintis vaikutis miega po 6 valandas? Neverkdamas, nesižiodamas ir pavalgyti ją priverčia tik sauskelnių pakeitimas ir užpakaliuko nuplovimas? Vaikas patraukia krūtį, tada spjauna ją ir verkia.. Akivaizdžiai neprivalgęs..O krūties įsiūlyti daugiau neina.. Vat tada ir prasideda linksmybės.. Nuovargis, daktarų patarimai primaitinti mišinuku.. O to mišinuko taip nesinori.. Tada į pagalbą ateina pientraukis..nepasidaviau greitai, duodavau krūtį, tada duodavau pienuką iš buteliuko, tada darbavausi su pientraukiu, taip ir gyvenau nuo maitinimo iki maitinimo.. pamaitini ir vėl maitini.. Galiausiai, perėjom prie maitinimo vien iš buteliuko.. aišku, dabar galima sakyti, kad galėjau vėl grįžti prie maitinimo krūtimi, kai vaikutis susitiprėjo, mėginau.. aišku, gal pritrūko kantrybės, nes vaikas jau įprato prie buteliuko ir krūties imti nebenorėjo, tiksliau nebemokėjo.. Sakysite, reikėjo pasikankinti keletą dienų. O kaip tai padaryti, kai nesi apsistatęs močiutėmis, kai turi vaiką numaudyti, pamyluoti, galų gale pats pavalgyti ir pamiegoti.. Taip, gal ir pritrūkau kantrybės, ryžto, gal nebuvau ir nesu iš tų, kurioms užtenka miegoti po valandą paroje..Bet džiaugiuosi, kad maitinu pati (nors ir su pientraukiu, nors ir iš buteliuko)..bet nuo to mano vaikas ne prastesnis, auginasi žandus ir „rinkius“ ant kojyčių.. Tai paprastas atsakymas į Jūsų klausimą, kam tas buteliukas, jei pieno yra: dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, dėl laimingos ir bent kiek pailsėjusios mamos. Laiminga mama = laimingas vyras ir laimingas vaikas = laiminga šeima. Tikiuosi, kad su kitu vaikučiu mano patirtis bus kitokia :) Tada ir aš drąsiai galėsiu rėkti, kad Jūs, nemaitinančios iš krūties mamos, nieko nežinote, jums trūksta informacijos ir jūs nesistengiate dėl savo vaikų. O dabar yra kaip yra.. Pritariu straipsnio autorei, jog pientraukis – mamos pagalbininkas!!!

  2. Natalija Mogučaja
    Natalija Reply

    Ačiū už komentarą. Tai – mano asmeninė patirtis, kai galiu palyginti savo situaciją dabar ir prieš dešimt metų. Tada nebuvo informacijos, dabar jos tiesiog per daug. Kaip žindyti – moko ir kursuose, ir Gimdymo namuose, bet ar visoms tai pavyksta? O išvada pateikta tekste: jeigu nepavyksta fiziologiškai žindyti dėl kokių nors priežasčių, tai neverta iš karto pereiti prie mišinėlio. Yra tarpinė grandis…

  3. Justė Reply

    Sveikos,

    as visisai pritariu Dirbu mama. Mano straipsnis buvo spalio men Mamos zurnale, tikslaiu mano zindymo istorija. Tad laabai gerai zinau ka reiksia susidurti su sunkumais. Tad mano nuomone ne noro reikia, o tieisog zinojimo, kad kitaip nebus, ir negali buti, kaip tik zindyti. Ir niekada tiek pienelio neistrauksi, kiek vaikelis zindymo metu pats issiurbs, …. Bet cia ju velgi nezinojimas.

    • Dainius Tulaba
      Dainius Tulaba Reply

      Kadangi nesu maitinęs nei vieno vaiko, bet mačiau, kaip žmona maitino visus tris, pritariu straipsnio autorei.
      Ne, mums nereikėjo pientraukio, netgi mūsų atveju jis būtų niekuo nepadėjęs – mėginom vieną kartą ištraukti pieno sankaupą, bet pientraukiui pieno krūtis neatidavė, teko darbuotis tėčiui, nes dukrai buvo per sunku išjudinti užstrigusį pieno mazgą. Manau, tikrai nereikia kraštutinio kategoriškumo – pientraukis, mamos pagalbininkas, o ne priešas. O nuo buteliuko prie krūties galima grįžti tik naudojant specialius buteliukus, kurie sukonstruoti taip, kad pienui ištraukti reikėtų panašiai pastangų kaip žindant krūtį. Neišnešiotukai kartais tikrai neturi pakankamai jėgų maitintis mamos pienu tiesiogiai. Ir tik pagyrimą tokioms mamoms, kurios stengiasi, bent jau pirmuosius 6-8 mėnesius išvengti mišinukų ir visomis išgalėmis paduoti savo pieną kūdikiui.

    • 1,5 mėn mergytės mama Reply

      Tai, manau, dauguma žino ir čia savaime aišku, kad niekas geriau pienuko neištrauks nei vaikas, o ir maitinti iš krūties pačiai mamai kur kas lengviau, jokio pumpavimosi tuom pientraukiu, buteliukų šildymo, plovimo, sterilizavimo..
      Ir šitos diskusijos, man regis, bevertės.. Jūsų istorija žindymo gal ir baigėsi sėkmingai, bet lygiai taip pat yra begalė nesėkmingo žindymo pavyzdžių.. Tai, kad Jums pasisekė, nereiškia, kad visoms gali būti taip pat.. Žodžiu, čia visada bus dvi priešingos nuomonės, kurios remiasi skirtingomis patirtimis.. O aš linkiu visoms žindančioms, kad joms tas žinojimas visada padėtų ir jos maitintų vaikučius pačios. Ir dar linkiu žindančiom mamom daugiau supratingumo ir tolerancijos kitokiom patirtim. Ir supratimo bei to pačio ŽINOJIMO, kad gyvenimas ne vadovėlis, kad jame būna visaip ir niekada nebūna vienodai..

  4. Ilona-Eitnė
    Ilona-Eitnė Reply

    Kiek žinau Nataliją – jos charakteris ir žinojimas tikrai nesiremia vien „supermamų“ patirtimi. Ir apie maitinimą informacijos tikrai turėjo daug.
    Pati savo tris atžalas maitinau natūraliai – 13 mėn, 11 mėn ir 18 mėn., pientraukis nebuvo mano draugas – matyt, taip galva veikė.
    Turiu visokių draugių, su pačiom įvairiausiomis patirtimis – ir natūraliai maitinančių, ir nusitraukinėjančių, ir mišinukais. Maitinimo būdas nerodo nei meilės vaikui kiekio, nei „supermamų“ konteksto. Netgi ne visada apsprendžia vaiko sveikatą.
    Beje, daugelis ir natūralaus žindymo specialistų nuleidžia rankas, kai sistema ne „vaikas-mama“, o „vaikas-vaikas-mama“. Bet čia gal įkalbėsiu kurią dvynukų mamą parašyti.
    Prireikia ir pientraukių, ir kantrybės, ir užsispyrimo. Ne tik mamos, bet ir vaiko noro. Įvairiausių gudravimų.
    Mielosios mamos, Jūs visos pačios nuostabiausios ir pačios geriausios savo vaikams.

  5. Natalija Mogučaja
    Natalija Reply

    Miela „1,5 mergytes mama“, šis tekstukas gimė būtent tam, kad jūs, aš ir dešimtys kitų mamų, kurios „draugavo“ su pientraukiu, pasakodamos savo istorijas nesiteisintų, negalvotų, kad yra – kvailos, neišsilavinusios, nesidominčios, nežinančios, „supermamiškos“ ar dar kokios vien todėl, kad jų patirtis – kitokia.

  6. Natalija Mogucaja-Vaineikiene Reply

    Sako, jei gali nerašyti – nerašyk. Aš negaliu:) O kas galvoje – tas ir ant liežuvio:D

  7. Laima Reply

    Smagu, kad daugėja autorių, kad skirtingos nuomonės. Žodžiu, dėl autorių – sveiki atvykę, ponia Natalija.
    Bet dėl straipsnio. Nelabai supratau, kodėl buvo pradėta naudotis pientraukiu? Kame priežastys? Kokia esmė?

  8. Natalija Mogučaja
    Natalijana Reply

    Gerbiamai Laimai-ačiū.Kas dėl priežasties, tai pirmą kartą-skausmas.Antrą kartą-nenoras rizikuoti, kad vėl nepavyks.

  9. Laima Reply

    Natalija, su trečiu – linkėjimai nusispjaut į statistikas, kiek gramų ir šokt didžiulį šuolį į savęs pasitikėjimą ir jau maitinimą be „muitinės“ tarpininkų.

  10. Mija Reply

    Visom kurios rekia kad nezindanti mama nemyli vaiko, ar tingi maitinti ir pan. – linkiu kad kai turesit kita vaika jum nebutu pieno arba jo truktu, tada gal suprasit kaip jauciasi tos kurios nemaitina ir nerasysit nesamoniu kad pieno turi visos ar jis gaminasi galvoje.

    • Dainius Tulaba
      Dainius Tulaba Reply

      Mija,
      man žioplam, prašom pirštu parodyti, kas čia ir kur taip sakė? Reikia atsiminti, kad linkint blogo kitam, visi linkėjimai dažniausiai atsigręžia prieš patį linkėtoją.

  11. diana Reply

    Pati maitinau abu vaikus pientraukio pagalba gerus metus. Gal ir lengviau maitinti tiesiogiai, bet gavosi taip ir nieko pakeisti negaliu. pasirinkau tokį būdą, nes po mėnesio be miegių naktų ir dukters tiesiog kabojimo ant krūtinės, nebegalėjau tokiu ritmu gyvent.Pientraukis man suteikė laisvės, nors tikrai daug laiko atidaviau nusitraukinėjimui. Viena ranka traukdavau pienuką, kita maitindavau dukrą. Dukra pradėjusi maitintis iš buteliuko privalgydavo greičiau, naktį išmiegodavo žymiai ilgiau. atsirado laisvo laiko ne tik vaikui bet ir sau. Antrą leliuką norėjau maitinti pati, bet dukrai nebuvo dviejų metukų. Vos tik nueidavau su mažyliu maitinimui, tuoj dukra visokių šunybių prisgalvodavo. tiesiog bijojau ją palikti kambarį. tada vėl į pagalbą atėjo pientraukis. Galit mane smerkt kiek norit, bet geriau pienukas, kad ir iš butekiuko nei jokio. Nes tarkim draugės leliukas neėmė krūtinės, pasiūliau jai savo pientraukį, stengiausi ją palaikyti, nes žinojau, kokia sunki pradžia ir kiek laiko reikia nusitraukinėjimui. Bet juk pirmą mėnesį yra vyras namie; tu traukiesi, jis pamaitina. Po mėnesio ji man pasakė, kad nebuvo pienuko. Nepatikėjau, bet patylėjau. Po keletos mėnesių prisipažino, jog tingėjo žaisti, traukdavo vos porą kartų per dieną, tad kaip to pienuko užteks.

  12. Mama Ieva
    DirbuMama Reply

    Nieks tikrai nesako, kad nežindanti mama nemyli savo vaiko ar myli jį mažiau. Tikrai yra gyvenime visokių situacijų, tačiau, ko gero, 99% jų galima išspręsti ir grįžti prie natūralaus žindymo. Pientraukis + buteliukas yra maitinimo būdas praktiškai tik tuo atveju, kai mama negali būti su vaiku, t. y. išeina visai ar pusei dienos į darbą. O kai gali būti su vaiku, tai tikrai 100 kartų mažiau laiko ir viso kito atima žindymas negu nusitraukinėjimas, sumaitinimas, indų plovimas. Jau čia niekaip negalite ginčyti šio fakto.
    Su neišnešiotukais yra atlikta daug tyrimų ir jų išvada yra tokia, kad neišnešiotukai, nepajėgiantys ištraukti pieno iš krūties, daug lengviau išmoksta valgyti iš taurelės, puodelio ar dubenėlio negu iš buteliuko. O tada ir lengviau pereina prie valgymo iš krūties.
    Gerai, kai mama skaito, klausia medikų ir pan., bet kartais tos literatūros ir medikų teiginiai yra supermamų lygio. Todėl jas ir paminėjau pirmame savo komentare. Reiktų ieškoti žindymo profesionalų pagalbos ir turėti noro bei kantrybės žindyti. Jeigu taip yra, tada viskas įmanoma.
    O šiaip tai žindančios mamos daug tolerantiškiau žiūri į tas, kurios renkasi pientraukį + buteliuką arba mišinuką, o tos, kurios nežindė, labai priekaištingai atsiliepia apie žindančias ir žindymo naudą. Tas matosi ir šiame straipsnyje bei komentaruose.
    Gaila, kad parašyti žodžiai perskaitomi tokia tonacija, kurią įsivaizduoja skaitytojas, o ne rašytojas. Norėčiau, kad mano komentarai neskambėtų kaip barimas ar priekaištai. Noriu tik paskatinti mamas ieškoti profesionalios pagalbos, kai iškyla sunkumų, nes žindyti yra labai svarbu ir patogu.

  13. Vilma Reply

    Perskaiciau straipsni, ir visa diskusija, lenkiu galva Natalijai, kad dalinasi savo patirtim, nes kudikio maitinimas yra labai asmeniskas ir intymus reikalas, toks kaip ir sauskelniu parinkimas vaikui. Vienam tinka tokie, kitam kitokie, o treciam visai ju negalima, nes be perstojo beria ar pan. Taip ir su maitinimu: nei viename vadovelyje neperskaityrst butent jums skirtos taisykles. O jeigu dar pogimdyviniam skyriuje pareiske, kad pieno nera, tai mama isikale i galva, kad jo nera, nors alternatyvu pieno gamybai skatinti yra daug, ir visos giliai sirdyje zino, kad pieno turi buti! Tik kiekvienos mamos skirtinga patirtis gali parodyti, jog sekmingam zindymui taisykliu nera, tai tik asmeniskas atradimas, kantriai ir ilgai dirbant su savimi ir su vaiku. Ir as pati dziaugiausi atradusi antspenius, nes tik ju pagalba mano vaikas galejo patogiai zisti mamos piena. Jeigu yra sugalvotos pagalbos mamai, kodel jomis nepasinaudoti?

  14. Mama Ieva
    DirbuMama Reply

    Žinoma, gerai, kad mama dalijasi patirtimi, tačiau norėtųsi, kad tai būtų įvardyta kaip „vienos mamos patirtis“, kad nepriimtų kitos mamos šio straipsnio kaip straipsnio apie žindymą, kurio tiesomis galima sekti, nes gerai, kad šiai mamai maitinti savo pienu savo vaiką padėjo būtent šios priemonės, tačiau iš esmės jos bėdų galima buvo nesunkiai išvengti, o jų sprendimo būdai irgi ne patys geriausi. Nors šaunu, žinoma, kad mama ieškojo, stengėsi, darė ir maitino savo pienu.
    Atsiprašau, kad kabinėjuosi :)

  15. Vilma Reply

    As manau, kad nei vieno straipsnio patarimais negalima aklai sekti, viska reikia pasverti, apgalvoti ir isbandyti savo kailiu, tik tuomet gimsta tiesa :) Asmesniskai man pientraukis nei padejo, nei jo reikejo, nes pienas bego „upeliais“. Visos tetos (ju tarpe ir seimos gydytoja) grumojo, kad reikia pertekliu pienuko nutraukti, po tokiu pamokymu, prasidejo dar didesne pieno gamyba kuria seke siaubingi nemalonumai su temperaturom ir skausmingai sukietejusiom perpildytom krutim. Mano patirtis kitokia, bet ir situacija visiskai kita, tad kiekvienam savo :)

  16. Monika 27 Reply

    Mane tai žavi moterys, kurios žindo vaikus. Manau, tai stiprina ryšį tarp vaiko ir mamos. Čia skaičiau labai įdomių straipsnių apie žindymą ir jo reikšmę
    (nuoroda pašalinta)

  17. Marija Reply

    Šaunuolės mamos, kurios taip stengiasi ir maitina savo pienu :). Ir ačiū Dievui, kad yra tokių dalykų kaip pientraukiai, antspeniai ir pan., kurie padeda mamoms. Man asmeniškai, labai sunkiai traukėsi su pientraukiu, beveik du metus maitinau tiesiogiai iš krūties.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *