Konkurencinės kovos arba kur mano karūna?

IMG_0701

Taigi, pagaliau Joriui trys mėnesiai ir panašu, kad konkurencinės kovos namuose aprimo. Šįryt, išeidamos į darželį, mažosios neragintos nubėgo atsisveikiti su broliu. Nors iki kūdikio gimimo buvau skaičius daugybę visokių straipsnių, kaip neleisti vaikui pasijusti atstumtam, dėmesio stokojančiam, bet … visi mes žmonės. Ir jūs perskaitysite, bet kol pas pačius neteks tokios problemos spręsti, atrodys, kad jums taip neatsitiks. Be to pagalvokite, kaip patys jaustumėtės, jei į darbą priimtų žmogų, kurį labiau vertintų negu jus. Negi nesijaustumėt nukarūnuotas?

Jau ne sykį užsiminiau apie didžiosios mėginimus pritraukti visų dėmesį eibėmis. Mažoji pavydus išreiškė stipriu nuosavybės jausmu – „Čia mano mamytė“. Tai ji kartoja, net svetimiems žmonėms gatvėje. Be to kiekvieną naktį parkeliauja, pas mus į lovą, šaukdamasi mamytės.

Pirmuosius mėnesius labiausiai vargino mergaičių ligos – tik išėjusios į darželį, vėl grįždavo su slogomis. Tai visiškai nestebina, kai susitaikai su mintimi, kad negatyvai „išeina“ per ligas:

„Paprastai iki trejų metų vaikai savo nepasitenkinimo ar išgyvenimų nemoka papasakoti žodžiais, – pasakoja V.Germantienė. –  Jie vadinamuosius negatyvus kaupia savyje, kurie anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių. Ir ne tik košmarais naktį ar nei iš šio, nei iš to kilusiomis isterijomis. Negatyvai „išeina“ ir per fizines ligas.“

Kai gimė Vaivutė viskas atrodo buvo paprasta. Mildai buvo aiškinama, kad turės sesę. Dovanų grįžę parvežėme lėlę, kurią galėjo prižiūrėti ir maitinti kartu su manimi. Kažkaip labai natūraliai mažoji įėjo į mūsų šeima. Dabar, kai pažiūriu atgal, manau, kad labiausiai padėjo … tėčio mėnesio atostogos. Nes, vyras galėdavo sūpuoti Vaivutę, o mes su Milda turėdavome „mergaičių valandas“. Galėjom piešti, žaisti arba tiesiog skaitydavau jai pasakas. Tą laiką būdavau tik jos.

Kai gimė Joris, jau nebegalėjom skirti tiek daug dėmesio – vyras dirbo, aš namie būdavau su visais trimis. Aišku, kad dėmesio reikėjo, didžioji prieš krėsdama eibes, piešdavo piešinius, kur pati atsidurdavo pačiam šeimos pakraštėly.  Pražiūrėjau. Žinau, kad mamos turi užtekti visiems trims. Va tada ir pasijaučiau nepakankamai stipri. Padarėme dar vieną klaidą – buvom išleidę mergaitess atostogauti pas močiutę vienas. Rezultatas labiau nei blogas – grįžo dar piktesnės, rėkdavo naktimis, gnaibė brolį. Siūlau nekartoti šios mūsų klaidos – vaikai turi būti SAVO šeimoj, SAVO kambaryje ir miegoti SAVO lovoje.

Dar viena problema, kad Mildutė norėjo sesės, o ne brolio. Manau, taip nutiko dėl to, kad ji jau žinojo, kaip elgtis gimus sesei. Išmoko per du su puse metų. O brolis juk berniukas! Vėl nauja patirtis, naujas žmogus. Mildutė, man dar besilaukiant, kalbėjo: „Pagimdyk sesę. Na jei negali, tiek to, dabar pagimdyk brolį, o paskui pagimdysi mergaitę, nes berniukai yra blogesni už mergaites. Jie mušasi.“

Tėvai, kurie nusprendė turėti vaikučius su nedideliu amžiaus skirtumu, kaip mes, turėtų pasiruošti, kad jie nuolat pešiosis, nepasidalins žaislais ir nuosavybe, konkuruos tarpusavyje – kuris geriau padarys, nupieš, o užmigdyti juos kartu prireiks ne tik kantrybės, laiko, bet ir nemažai fantazijos.

Labai daug gerų patarimų D.Minialgienė duoda straipsnyje „Kautynės dėl tėvų meilės„, nes padeda suvokti, kad vyresnieji vaikai neprivalo mylėti jaunesniojo, nes prievarta meilės neišprašysi.

O dabar keletas išbandytų patarimų, kurie bent jau palengvina pratinimosi prie naujo nario laikotarpį:

  • naujas šeimos narys turėtų parvežti vyresniesiems dovanų. Labai neblogas pasirinkimas yra lėlės – jas gali rengti, globoti, net „žindyti iš krūties“;
  • gerokai iš anksto vyresnėlį pripratinti prie naujos lovos, jei ruošiatės į senąją guldyti naujagimį;
  • kai perkat ką nors mažiukui, nupirkti ir vyresniam;
  • turėti „stebuklingą dėžutę“ su smulkiomis lauktuvėmis, kurias galėsite paduoti, jei kuris nesusipratęs palankynų svečias atneš dovanų tik mažiukui;
  • nekeiskite ritualų – jei visad kas vakarą skaitydavot knygas – tęskite tai ir toliau;
  • neleiskite vaikų vienų atostogauti (iš patirties galiu pasakyti, kad kai važiavom atostogauti keturiese – aš su visais vaikais, jokių akscesų grįžus nebuvo);
  • jei tik įmanoma, kuo daugiau rūpesčių dalykitės su tėčiu – tegul skiria daugiau dėmesio mažiukui, kol jūs piešite, žaisite su vaikais.
  • paklauskite vaiko, kas būtų jeigu „… broliuką išsiųstumėm atgal?“ arba „…atiduotumėt?

Sėkmės planuojant didelę šeimą. Tikiuos šie patarimai bus naudingi besilaukiantiems antro ar trečio vaikiuko arba juos planuojantiems.

Written by Ilona-Eitnė

Eitnė – viena iš portalo eitne.lt autorių ir pagrindinė redaktorė. Dar ji – nuostabi mama ir sėkminga verslininkė su kalnu idėjų. Jai trūksta tik vieno – kokių 3 papildomų valandų paroje.

This article has 2 comments

  1. neringa Reply

    fainiai aprašei Eitne,mano patirtis tokia,kad sesė reaguoja pakolkas labai gerai,jokių pavydų scenų,gražiai sutaria,glosto,bet va maniškė serga dažnai ,matyt taip adaptuojasi ji .paklausiau dabar o jeigu atiduotume sesytę,tai pravirko,kad niekam neduosiu ,tai paglostė man širdį jos ašaros :)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *