Labai dažnai mamos klausia, kaip prižiūrėti kūdikio rūbelius, tai keletas patarimų: pirmiausia reikia rinktis tuos skalbimo miltelius ar skystą skalbimo priemonę, pažymėtą užrašu: „Skirta vaikams”,…
Vienastoks atrado neblogą straipsnelį The Boston Globe. Jame nagrinėjami skirtumai tarp suaugusio žmogaus ir kūdikio smegenų sandaros bei mastysenos. Įdomu tai, kad kūdikio smegenyse yra…
Sveikiname visus su šeimos diena! Ši šventė švenčiama nuo 1994 metų JTO sprendimu. Šeima – tai saugumo ir laimės vieta, joje išmokstama gyventi solidariai, integruotis…
Kambaryje ant lentynos labai gražiai atrodo indas su saldainiais. Tačiau tokia dekoracija labai laikina – vaikai labai greitai „išsmaližiauja”. Panašų įspūdį galima išgauti naudojant Origami…
Krikštynos apipintos daugybe įvairiausių papročių ir tradicijų. Dar ir šiomis dienomis priimta, kad krikšto mama pasiimtų vaiką „nuogą” ir jį nupraustų, aprengtų marškiniais, pasirūpintų krikštynų pyragu ir žvake. O krikšto tėvas atsilygintų bažnyčioje. Seniau visokių pareigų ir tradicijų būdavo dar daugiau- buvo tikima, kad krikštavaikis atsigims į krikšto tėvus, ypač jei jie išrinkti dar negimusiam vaikui. Todėl renkamasi buvo ypač atsakingai, į kūmus kviesdavo darbščius žmones, turinčius tų savybių, kurių linkima savo vaikui. Atsisakyti būti krikšto tėvais nevalia – nes tai labai didelis pagerbimas, be to kai kuriose vietovėse sakoma, kad vaikas, kuriam atsisakė būti krikšto tėvais, bus nelaimingas. Krikšto tėvai turėdavo ne tik pasirūpinti vaiko religiniu auklėjimu, bet ir prisidėti prie jo globos ir auginimo, o per vestuves sėdėdavo garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Išvažiuojant krikštyti, vaikučiui įteikdavo „lauknešėlį” – duonos kampelį (kruopų), druskos, pinigų ir adatą su siūlu – kad gyvenime nieko nestigtų. Kartais dar dovanodavo muiliuką – kad švarus būtų. Veždavo tiesiomis gatvėmis, kad gyvenimas be klystkelių būtų.
Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.
Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.
Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…
Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”