Taigi, pagaliau Joriui trys mėnesiai ir panašu, kad konkurencinės kovos namuose aprimo. Šįryt, išeidamos į darželį, mažosios neragintos nubėgo atsisveikiti su broliu. Nors iki kūdikio gimimo buvau skaičius daugybę visokių straipsnių, kaip neleisti vaikui pasijusti atstumtam, dėmesio stokojančiam, bet … visi mes žmonės. Ir jūs perskaitysite, bet kol pas pačius neteks tokios problemos spręsti, atrodys, kad jums taip neatsitiks. Be to pagalvokite, kaip patys jaustumėtės, jei į darbą priimtų žmogų, kurį labiau vertintų negu jus. Negi nesijaustumėt nukarūnuotas?

Jau ne sykį užsiminiau apie didžiosios mėginimus pritraukti visų dėmesį eibėmis. Mažoji pavydus išreiškė stipriu nuosavybės jausmu – „Čia mano mamytė”. Tai ji kartoja, net svetimiems žmonėms gatvėje. Be to kiekvieną naktį parkeliauja, pas mus į lovą, šaukdamasi mamytės.

Pirmuosius mėnesius labiausiai vargino mergaičių ligos – tik išėjusios į darželį, vėl grįždavo su slogomis. Tai visiškai nestebina, kai susitaikai su mintimi, kad negatyvai „išeina” per ligas:

„Paprastai iki trejų metų vaikai savo nepasitenkinimo ar išgyvenimų nemoka papasakoti žodžiais, – pasakoja V.Germantienė. –  Jie vadinamuosius negatyvus kaupia savyje, kurie anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių. Ir ne tik košmarais naktį ar nei iš šio, nei iš to kilusiomis isterijomis. Negatyvai „išeina“ ir per fizines ligas.”

Kai gimė Vaivutė viskas atrodo buvo paprasta. Mildai buvo aiškinama, kad turės sesę. Dovanų grįžę parvežėme lėlę, kurią galėjo prižiūrėti ir maitinti kartu su manimi. Kažkaip labai natūraliai mažoji įėjo į mūsų šeima. Dabar, kai pažiūriu atgal, manau, kad labiausiai padėjo … tėčio mėnesio atostogos. Nes, vyras galėdavo sūpuoti Vaivutę, o mes su Milda turėdavome „mergaičių valandas”. Galėjom piešti, žaisti arba tiesiog skaitydavau jai pasakas. Tą laiką būdavau tik jos.