Na, kad negalvotumėt, kad tiktai dirbom Briuselyje. Pramogavom irgi. Kiekvienais metai, kolegos belgai supažindina vis su kitu miesto restoranu ir kitokia maisto gaminimo kultūra. Šį sykį tai buvo japoniškas restoranas KABUKI.
Tai va, tęsiu istoriją toliau. Tikriausiai keistai skamba, kai parduotuvės savininkai važiuoja kažkur dirbti. Tikriausiai, atrodo, kad parduotuvės šeimininkų darbas apsiriboja pokalbiais su klientais, prekių dėliojimu ir reklamos kūrimu. Turėčiau pasakyti, kad tie gražūs daiktai iš niekur parduotuvėje neatsiranda. Kiekvieną jų paliečiame, paglostome ne vieną kartą. Ir elgiamės atrinkdami lygiai taip pat, kaip ir pirkėjas parduotuvėje – mėginame surasti šimtą ir vieną priežastį, kodėl daiktas gali neįtikti. Kai perkate sau arba savo šeimai, tos šimtas priežasčių labai aiškios. O parduotuvei… Ypač, jeigu spalvų darinys neįprastas lietuvio akiai (taip būna, kai stengiesi parvežti tikrai madingus drabužius), kai silueto nėra pilnos gatvės. Bet juk todėl, kad mėgstate būti išskirtiniai ir esate mūsų klientai?
Taigi susiruošėm su mažuoju Joriuku į Briuselį. Kelionė ne poilsinė – tėvai darbuotis važiuoja, o Belgija – ne Islandija. Joris, kaip vaikas mažiausias, dar mamos pieną bevalgantis – kartu su mumis. Tikriausiai niekur nepasijauti toks nepatikimas kaip Lietuvoje. Kol įvažiavom į keltą pasus tikrino penkis (!) kartus. Gerai, kad neliepė iškrauti lagaminų – mačiau, vienas vyrukas dėliojo „lego” iš į krūvą suverstų daiktų. Mumis patikėjo, kad kontrabandos nevežam. Joriui, nė motais, visus tikrintojus šypsenom apdalino.
Tikriausiai visoms mamoms, kurios nešioja auskarus kyla klausimas, kur juos geriau laikyti: dėžutės susipina, ant spintelės rizikuojame neberasti. Draugės patarta, juos kabinu ant vazelės krašto. Bet ne visiems užsegimams šitas metodas tinkamas. Keletas idėjų iš interneto:
Liko kelios dienos iki Joriuko dešimtojo mėnesiadienio, švęsime jį Briuselyje. Todėl ir rašau dabar, nes paskui pasiklys augimas ir vystymasis kelionės įspūdžių jūroj.
Augam normaliai, šįkart netgi buvau pavyzdinga mama ir nunešiau pasverti bei pamatuoti. Dešimties mėnesių derlius 9100 g ir 71 cm. Auga vaikinas neskubėdamas, vis prie mažesniųjų, nors gimė dičkis.
Taigi kraunamės lagaminus. Šiemet į kelionę su mumis važiuos ir Joris. Aišku, jis jau porą sykių buvo Briuselyje, bet tada saugiai slėpėsi mano pilve. Taigi,…