Kolega savo tinklaraštyje paprastai rašo apie taupymą, o aš rašau pasakas ir apie vaikus. Šįkart pasimainėme darbais ir rezultatais galima pasigėrėti. Man teko prisimint kaip taupom svajonėms , o ką rašo Taupyklė skaitykite čia:
————————————————————————————————————————————————
Pats su gaspadine auginam 2 metų 10 mėn. šaunų vyrą namie. Kaip ir visi dvimečiai-trimečiai, energijos pliūpsniai laksto it naujametiniai fejeverkai, charakteris tvirtas, bet dar nesunkiai perkalbamas gražiuoju. Tikiuosi toks ji liks ir ateityje :)
Mano asmenine nuomone, šiuolaikinė LT kultūra ne itin skatina supratimą, toleranciją, atjautą ir gero darymą. O aš manau, kad šios savybės, šalia kitų, yra ne mažiau svarbios.
Maniškis, kaip ir visi vaikai, pamėgo pasakas, tad bandau pasakot žinomas ir jas pakeisti taip kaip man patogu :) .
Taigi, tėčio pasaka:
Gyveno kartą trys paršeliai, nif-nif’as, naf-naf’as ir nuf-nuf’as. Vienas mėgo groti gitara (čia vardus ir instrumentus vardina vaikas, nes jie nupiešti ant kaladėlių dėlionės su trim paršiukais), kitas būgnais, trečias armonikėle. Na, kaip jie statė namus ir pakišo vilkui po uodega karštą puodą su vandeniu kaminan turbūt visi žinote.
Maniškiui teta padovanojo paršelį, kuris atkeliavo iš UK. Toks visas su megztuku, kelnėm ir netgi pradžioje kalbėjo.
Taigi, šio paršelio namelį ir sugriovė vilkas …. o tetulė ėjo gatvėje Anglijoje, pamatė paršelį sėdint ant bordiūro ir labai verkiant. Ji jį paguodė, davė valgyt ir atvežė sūnėnui. Va iš kur atsiranda draugai :) Patys geriausi, nes nuo 1,5 metų kartu miega, visur važiuoja ir t.t.
Betgi šitas paršelis turi labai svarbų darbą namie: per naktį vis atsikelia pažiūrėt ar pelytė nenunešė žaislų ir juos saugo. Jei jie tvarkingai sudėti vaiko kambaryje (susirinkimas yra privaloma rutininė ir mėgstama procedūra vakare prieš miegą), tai pelytė ir neima, bet jei tik palieka kur numetęs, iškart tempia pas save į urvelį. Nauda tėvams: žaislai vakare patys sukeliauja į tam skirtą vietą. Dar labai padeda dainelė „Jau vaikšto pelytė, mažytė mažytė, jau renka žaisliukus, išmėtytus visus”. Va šitoje vietoje įsijungia savininkiškumo jausmas. Padidėję akelės ieško, pasiutę rankos čiumpa, o šlepenančios kojelės skuodžia prie žaislų dėžės.
O štai pelytė gyvena vonios kambaryje, ten kur tamsus santechnikos vamzdžių užkampis. Pelytės nereikia bijoti ir mušti (nes maniškis muša viską, ko bijo – vožia ir bėga). Ji tikrai gera, tik labai neturtinga.Ir tempia visus žaisliukus pažaist savo peliukams, kurių daug turi. (Šioje vietoje, mano kuklia nuomone, vaikas turėtų suprasti, kad yra ir kitaip gyvenančių ir išmokt bent truputį atjautos). O pelytė labai neturtinga todėl, kad jos vaikiukai peliukai žaidė su degtukais ir supleškino visus namelius (iš tikro tai suvirinimo aparatu virinant vamzdžius kai kur apdegino sienas). Dėl to pelytė dabar nieko nebeturi. Moralą manau nuspėsit: degtukai tik kartu su suaugusiuoju, ir tik lauke. Aš pats būdamas mažas buvau spintoje lauželį sukūręs, bent jau taip tvirtina mano tėvai. Taigi šeimoj vieno piromano užteks :)
Taip kad namams pritaikytą pasaką su vietiniais veikėjais sukurti gali bet kas. Ir jei dar išeina prikabint norimą moralą, tad galbūt pavyks išugdyt ar pastiprint vieną ar kitą gerą savybę.
Kęstutis,
KURdingoPINIGAI
Malonu buvo susipažinti su šauniu tėčiu ir jo šeimyna. Jei turėsit dar pasakų – visad prašom ;) Mums tinka ir apie taupymą. Ačiū.
Dėkui už gerą žodį, Eitne. Būtiniausiai pasidalinsiu, kai tik prigalvosiu naujų pasakų
Paprašiau vaiko atpasakoti pasaką apie tris paršelius:
Mažojo versija: „Ir vakare, jau vėlai, išlindo iš miško vilkas. Įsižeidęs visas ir su šakėmis. O paršiukai pavalgė, išsiplovė dantukus ir nuėjo miegot.” :D . Su gaspadine virtom iš klumpių bekvatodami.
Btw, KurDingoPinigai tinkliaraštyje parašiau įrašą „Žaislų gamyba namuose 2”
Šaunuolis mažylis! Ypač ta dalis apie vilką :D