Keliaujame po Lietuvą (II dalis)

Taigi, pirmoji mūsų kelionės po Lietuvą diena čia.

O mūsų klajonės tęsėsi toliau.

Naktį smagiai nulijo, gerai, kad nebuvome jokių daiktų stovyklavietėje ant lauko palikę. Užteko jau sušlapusios palapinės tento, kurį paskui visaip mėginom išpurtyti. Papusryčiavę ir nusimaudę, iškeliavome nuotykių ieškoti. Šį sykį mūsų planuose buvo Kaunas, o tiksliau – Lietuvos aviacijos muziejus, Pažaislio vienuolynas ir Rumšiškės. Dėl pastarųjų apsirikom, palikdami jas popietei, nes 18 val. visi nameliai užsidaro ir darbuotojai keliauja namo.Bet apie viską iš eilės.

Aviacijos muziejus buvo vienintelė vieta, kur bilieto reikėjo ir Joriui. Apskritai, ten labai visi griežti, bet matyt taip priklauso būti rimtiems vyrams, o gal nuotaika po lietingos nakties nebuvo jų itin gera. Fotografuot su plančete leido be apribojimų ir be jokių mokesčių. Ekspozicija didelė, surinkta visa istorija susijusi su lėktuvais, radom ir modelių, ir tikrų dalių, net visų lėktuvų. Smagiausia, vaikams žinoma buvo išmėginti tai, ką jaučia pilotai – minisimuliacijos. Jeigu nesate užsisakę gido (o mes nebuvom), tai pasiruoškite daug skaityti. Nusiteikite, kad ekspozicijos apžiūrėjimui reikia nemažai laiko, nebent planuoja ne apžiūrėti – o prabėgti.

Boružė, mažiausias lėktuvėlis:

Iš Aviacijos muziejaus patraukėm į miestą apsidairyti. Pasinaudojom Čili picos Expres paslauga ir pasiėmėm picų išsinešimui. Išsirinkom ramią vietą prie marių. Vaikai sakė, kad taio nerealiasi pietūs – nes pica ir gamta jiems „kiečiausias derinys”.

Dar parke prie Pažaislio vienuolyno radom Taikos ąžuolą. Taikos kalno ąžuolas – seniausias ir storiausias Kaune, kamieno apimtis 5,15 metro (perimetras). Apglėbė trys vaikai, tėtis ir viena avelė:

Paskui aplankėme Pažaislio vienuolyną. Puikia aura, ramybės ir susikaupimo pojūtis. Galima tik įsivaizduoti, kaip ši bažnyčia atrodo saulėtą dieną, bet ir darganotą – įspūdinga.

Yra zonos, į kurias patekti draudžiama, kaip ir draudžiama fotografuoti viduje. Tačiau jausmas, kurį išsineši su savimi – užburia.

Na ir Rumšiškės. Visada galvojau, kad ekspozicija didelė. Ir net esu buvusi, kai buvau vaikas. Bet… kad ji milžiška, net negalėjau įsivaizduoti. Nusprendėme   čia grįžti specialiam vienos dienos žygiui, o šiuomi kart aplankėme pradedamą konstruoti Mažąją Lietuvą, Žemaitiją ir miestelį. Beje, miestelio knygyne nusipirkau knygą apie nertas tautines kepurėles. Nu negaliu, turiu tą ligą – knygų ir rankdarbių sindromą.

Milda sakė, kad čia nauja jos mėgstamiausia gėlė – kosmėja:

Apsistoti buvom planavę Birštone. Internete prisižiūrėjom gražių nuotraukų ir paveikslėlių, bet nuvažiavę į vietą truputį nustebom ir … išvažiavom laimės ieškoti kitur. Laimę radom prie Verknės upės. Mus priėmė šeimyna, turinti keturis vaikus. Šeimynos verslas – baidarių nuoma. Taigi – džiaugiamės, rekomenduojame – UPIŲ LABIRINTAS. Tai puiki vieta, kai norite ramios aplinkos palapinei, baidarė – plaukimui. Labai dėkojame nuostabiems žmonėms. Šį sykį, nebuvom planavę plaukiot, bet turėdami laiko dar važiuosim.

Gerų įspūdžių!