Apversti gyvenimą aukštyn kojom

Portale svečiuojasi „Trupančios sienos” autorė Jurgita. Tikimės, kad jos mintys padės daugeliui atrasti pusiausvyrą po švenčių ar susikaupti ir pradėti naujus darbus. Tikimės, kad tai ne paskutinis Jurgitos rašinys mūsų portale. Smagaus pasiskaitymo!

Nustebtumėte supratę, kiek daug skirtingų ir dažnai netikėtų, tačiau labai prasmingų, netgi verčiančių riktelėti „Eureka!“ minčių gimdo kunigo pamokslas šv. Mišių metu. Vienas iš tokių buvo kalėdinis Naujosios Akmenės vikaro pamokslas, kuriuo parapijiečius jis ragino imti ir apversti jų gyvenimą aukštyn kojom.

Man, kaip savotiškai „Keistuolių teatro“ spektaklių „Aukštyn kojom!“ kartos atstovei ši mintis pasirodė tokia įstabiai gili ir kupina tam tikros užkoduotos informacijos apie tai, jog galima viską, ar bent jau daug ką savyje, mumyse pakeisti. Bandžiau įsivaizduoti ir nors šiek tiek suprasti, ką sako šie kunigo žodžiai: „apverskime gyvenimą aukštyn kojomis“ ten sėdintiems ir jo klausantiems parapijiečiams, kur link pasuka mintys?.. Veidai neišdavė nei jų emocijų, nei jausmų. Žmonės buvo tokie iki pamokslo ir išliko tie patys po jo…

Tikrai suprantu, kad kažką radikaliai keisti savyje yra sudėtinga, ypač kai tokiam, galima sakyti, chaotiškam poelgiui nėra nei objektyvaus, matomo, apčiuopiamo tikslo, nei motyvacijos, nei paskatinimo ar pavyzdžio iš šalies.

O ir patogu būti piktam, nelaimingam, suirzusiam. Tada niekas neprašo pasikalbėti, niekas nelenda su savomis problemomis, nes kančios kaukė veide rėkte rėkia: „Aš pats nelaimingiausias, nelaimingesnių nėra, o laimingų nenoriu nei matyti, nei girdėti!“

Pabandykime pasvajoti, kas būtų, jei sulauktume tokios dienos, kada vienas paskui kitą imtume ir apverstume savo gyvenimą ir pradėtume jį gyventi atvirkščiai? Iš pradžių pasirodytų labai keista, neįprasta ir gal net gėda. Jau vien pasakojimas apie naivuolį Don Kichotą ką reiškia… Juk visi juoksis… Patikėkite – juoksis tik laikinai, nes galiausiai supras, kad juokiasi ne todėl, kad jiems linksma, o todėl, kad viduje labai liūdna ir tas vienintelis šviesulys, kuris nušvies jų gyvenimą ir bus tasai išdrįsęs apversti savo nemielą gyvenimą aukštyn kojomis ir pradėjęs gyventi taip, kaip visuomet svajojo.

Nuolat greta mūsų bus tokių, kurie skųsis nelaimingu gyvenimu, kaltins ir keiks, kritikuos ir erzins, kurie naikins. Tačiau, net ir būdami labai arti tokių žmonių, ne būtinai patys turime susitapatinti, susilieti su jais.

Kun. V. Rudzinskas savo knygoje „Tu gali“ siūlo melstis už tokius žmones, melstis už priešus, nes niekada nežinome, kas kiekvieną iš mūsų taip pat laiko priešu. Gudru ir išmintinga, ar ne? Tokiu būdu tarsi panaikiname tą uždarą blogio ratą ir pradedame naują – tikro ir trokštamo gyvenimo kelią.

Nemenkai apverstume gyvenimą aukštyn kojomis vien išbraukę iš jo žodį „reikia“. Nuolat girdime ir kalbame: „reikia valgyti“, „reikia dirbti“, „reikia mylėti“, „reikia prisitaikyti“, „reikia“… „reikia“…“reikia“… Vietoje šio, nepaliekančio jokios pasirinkimo laisvės žodžio, galėtų būti kitas – „noriu“: „atleidžiu Tau, nes to noriu“, „einu į darbą, nes to noriu“, „mokausi, nes to noriu“, ir net – „valausi dantis, nes to labai noriu“…

Šioje vietoje laikinai leisiu sau mintį nutraukti ir trumpam paprašyti susimąstyti apie tai, kad Dievo sprendimu žmogus gavo laisvą valią rinktis viską: Jį, ar gyvenimą be Jo, būti geresniu ar ne tokiu geru, būti teisiu ar pasirinkti sukčiaus kelią, ieškoti palankumo ir malonių Dievo akyse ar laikinos šlovės žmonių tarpe… O ką padarė žmogus? Jis pats ar tai kitų – tokių pat žmonių padedamas ėmė ir įrėmino save atimančiame bet kokį pasirinkimą gyvenime, teigdamas, kad taip reikia… Tokio veiksmo rezultatas – daug nelaimingų, savo svajonių nerealizavusių ir bijančių atrodyti kitaip nei visa pilka masė žmonių, su skausmu laukiančių, kol kas nors, kada nors jų būtį, egzistenciją netikėtai pagerins, pataisys ar bent stumtels iš klampios pelkės, kurioje dabar kapstosi.

Grįžtant prie nutrauktos minties, noriu pasakyti, kad ne be reikalo daugelis, išties pakeitusių savo gyvenimą žmonių, teigia, kad žmogaus galimybės yra neribotos, jei tik jis turi stiprų ir tvirtą tikėjimą, kuris veikia kaip varomoji jėga, kaip pastiprinimas ir neblėstanti energija. Vėl noriu paminėti kun. V. Rudzinską, sakantį, kad vienintelis dalykas, ko iš tikrųjų reikia mūsų būčiai, tai – reikia noro ir ryžto būti drąsiems, atviriems patiems su savimi, pripažinti savo klaidas ir trūkumus, pripažinti, kad negalime prievarta iš savęs, iš kitų tik reikalauti, turime jausti tai, ką darome, ką kalbame, turime norėti būti kitokie.

„Nesistebėk, jei kas nors niekina tavo darbus“, – drąsina kun.V. Rudzinskas. Neverta liūdėti, kai pyktis ir pikti žmonės nuolat atsiranda šalia: „be tavo švytėjimo jie neišgyventų.“ Žmonės kupini baimės, sužeidimų, kurių galbūt jau net nebepamena, tačiau visa tai gyvena giliai širdyje ir neleidžia nurimti, neleidžia džiaugtis ir atverti širdies ne tik šalia esantiems žmonėms, bet ir Dievui.

Taigi klausimas – ar verta savo ramų, galbūt tingų ir sąlyginai patogų, bet kupiną nepasitenkinimo ir giliai nugramzdintų svajonių, troškimų gyvenimą versti aukštyn kojomis, jei nežinome, kas ten mūsų laukia, kaip gyvensime ir iš ko pragyvensime? Ar verta, jei rizikuojame tapti Don Kichotais – svajotojais, galbūt naivuoliais, atviraširdžiais, kuriuos pasaulis kritikuos, apkalbės, pajuoks, iš kurių tyčiosis?..

Tikrai verta! Visų pirma todėl, kad neturime, ko prarasti, jei toks gyvenimas, kurį gyvename mūsų netenkina. Antra – rizikuodami atsisakyti to, ko reikia, iš karto pradedame atrasti tai, ko norime. Trečia – net ir mažas ar suklumpant žengtas žingsnis yra žingsnis į priekį, kuris ir paskatins, ir motyvuos, ir sukels smalsumą eiti dar toliau.

Svarbiausia – nei akimirkai nesuabejoti savo pasirinkimu. Juk, jei atkakliai ir ryžtingai rinksime po mažą kruopelę, po dalelę mūsų gyvenimo dėlionės, galiausiai surinksime ją visą tokią, apie kokią ir svajojome. „Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“…