Mano draugės laikrodis ima tiksėti. Sėdint prie pietų stalo ji atsainiai mesteli, kad jiedu su vyru nusprendė „kurti šeimą“. Ji turi galvoje, kad biologinis laikrodis nenumaldomai eina į priekį, ir ji priversta pamąstyti apie motinystę.
-Mudu atliekame apklausą,-pusiau juokais pasakė ji. -Ar manai, kad man reikėtų turėti kūdikį?
-Jis pakeis tavo gyvenimą,-atsargiai atsakiau, stengdamasi išlaikyti neutralų toną.
-Žinau, – pasakė ji. -Jokio miego sekmadienio ryte, jokių spontaniškų atostogų…
Bet aš ne tai turėjau galvoje. Žvelgiu į savo draugę ir mėginu nuspręsti, ką jai pasakyti.
Noriu papasakoti jai tai, ko ji niekada neišgirs priešgimdyminiuose kursuose. Paaiškinti, kad gimdymo metu atsiradusios fizinės žaizdos užgyja, bet tapimas motina paliks tokią gilią emocinę žaizdą, kuri niekada neužsitrauks.
Mąstau, ar verta perspėti, kad kiekvienąsyk, skaitydama laikraštį, ims savęs klausti: „Kas, jei ten būtų buvęs mano vaikas?“ Kad ją persekios kiekvieno sudužusio lėktuvo ir gaisro liepsna. Kad, matydama badaujančių vaikų nuotraukas, ims mąstyti, ar galėtų būti kas nors baisiau, nei matyti mirštantį savo vaiką.
Pažvelgiu į jos kruopščiai sutvarkytus nagus, stilingą kostiumėlį ir pagalvoju, kad, nors ir būdama be galo rafinuota, tapusi motina ji norom nenorom nusileis iki primityvaus lokės, ginančios savo jauniklį, lygio. Kad išgirdusi neramų „Mamyte!“, ji nedvejodama paleis iš rankų suflė arba gražiausią krištolinį indą.
Jaučiu, kad privalau ją įspėti, jog, nepaisant daugybės karjerai paaukotų metų, tapusi motina bus priversta degraduoti profesine prasme. Net ir turėdama auklę, vieną dieną, eidama į svarbų verslo susirinkimą, pagaus save svajojant, kaip nuostabiai kvepia jos kūdikis. Ji turės griežtai susitvardyti, kad nepabėgtų į namus patikrinti, ar jos vaikeliui nieko nenutiko.
Noriu, kad ji žinotų, jok bet koks planavimas nebeteks prasmės. Ir kad atėjus į Makdonaldo restoraną penkiamečio prašymas eiti ne į moterų, bet į vyrų tualetą taps rimta bėda. Kad ten, tarp barškančių padėklų ir rėkaujančių vaikų, savarankiškumo ir lyties suvokimo idėjas nustelbs mintis apie tualete tykantį vaikų tvirkintoją. Kad net dirbdama labai atsakingą darbą, visada laikys save prasta motina.
Žiūrėdama į savo patraukliąją draugę, noriu užtikrinti, kad per nėštumą priaugtų kilogramų ji pamažu atsikratys, bet niekad nebebus tokia, kaip anksčiau. Kad tada, kai turės vaiką, jos pačios gyvenimas, kuris dabar jai toks svarbus, tada nebebus toks reikšmingas. Kad ji nedvejodama jo atsisakys, jei prireiks gelbėti vaiką. Ir tikėsis gyventi kiek galima ilgiau, bet ne tam, kad įgyvendintų savo svajones, o norėdama pamatyti, kad jas įgyvendina jos vaikas. Noriu, kad ji žinotų, jog kada nors po Cezario pjūvio likę randai arba nėštumo strijos taps garbės ženklais.
Pasikeis ir draugės santykiai su vyru, bet ne tuo aspektu, kaip ji dabar galvoja. Norėčiau, kad ji įsivaizduotų, kaip stipriai galima mylėti vyrą, kruopščiai barstantį kūdikį pudra ir neatsisakantį pažaisti su sūnumi ar dukra. Manau, ji turėtų žinoti, kad daugybę kartų pamils savo vyrą dėl tokių priežasčių, kurios dabar gali atrodyti visai neromantiškos.
Tikiuosi, kad draugė pajus ryšį su visomis pasaulio moterimis, kurios iš visų jėgų stengiasi sustabdyti karus, atsisakyti prietarų ir kovoja prieš girtus vairuotojus. Viliuosi supras, kodėl paprastai racionaliai mąstanti apie daugelį dalykų, kalbėdama apie atominio karo grėsmę savo vaikų ateičiai, kuriam laikui netenku proto.
Noriu apibūdinti draugei tą džiaugsmą, kuris apima pamačius, kad vaikas išmoko atmušti beisbolo kamuolį. Noriu, kad ji užfiksuotų tą krūtininį kūdikio juoką, pirmą kartą palietus švelnų šuns kailį. Noriu, kad pajustų tą džiaugsmą, kuris iki skausmo tikras.
Atlaidžiai pašaipus draugės žvilgsnis priverčia mane pajusti akyse susitvenkusias ašaras.
-Tu niekada to nesigailėsi,- galiausiai pasakau.
Paskui per stalą ištiesiu ranką, paspaudžiu draugės ranką ir sukalbu maldą už ją, už save ir už visas mirtingas moteris, pasirenkančias šį švenčiausią pašaukimą.
Deil Henson Burk
Karen Vyler leidus
