Teisingas jausmų įvardijimas

Ar pastebite, kad žmonės gerokai dažniau mini faktus (atsitiko tai ir tai, jis pasielgė vienaip, tu pasielgei taip), aplinkinių reakciją (vieni reagavo piktai, kiti – džiaugėsi, kaimynai nekreipė dėmesio), vertinimus (ji – rūpestinga mama, vyras – kiaulė, vaikas – moksliukas).

Visoje šioje įvykio ar situacijos analizėje itin retai išgirsime išsakant tikruosius jausmus.

Kaip rašiau anksčiau, už kylančias emocijas (kalbu apie kasdienes situacijas, ne tiesioginį smurtą), esame atsakingi patys. Išoriniai veiksniai tik sąlygoja jų atsiradimą, kokios jos – mūsų požiūrio į įvykius ar psichinės būklės reikalas.

Minint situacijas, net jei neprimesdami atsakomybės kitiems, dažnai išgirstame daugiau situacijos analizę ar perkeltinį jausmo įvardijimą, tačiau ne konkretų pajaustą jausmą. Pavyzdžiui: (Aš jaučiausi išduotas. Jis jautėsi įsipareigojęs. Ji jautėsi nesuprasta.) Tai tipiška emocijų interpretacija, kurioje susipina įvykęs faktas ir žodis „jausmas”.

Deja, tokių jausmų kaip išdavystė, nesupratimas ar įsipareigojimas nėra. Išdavystė, tai veiksmų, kuriuos atliko vienas asmuo kito atžvilgiu, apibūdinimas, įsipareigojimas – tarpusavio susitarimas laikytis tam tikrų nuostatų, nesupratimas – gebėjimo priimti informaciją nebuvimas. Paanalizuokim žodį nesuprastas, kokie jausmai gali už jo slypėti? Įvairūs: nerimas, pasimetimas, liūdesys, baimė. Konkrečiu atveju jų rinkinys gali būti skirtingas ar apskritai, bus jaučiamas vienas jų, o gal kils visiškai kitos emocijos: vienam – susierzinimas, kitam – smalsumas.

Todėl išsakydami jausmus, turėtume juos atskirti nuo situacijos analizės tam, kad žmogus, kuriam perpasakojam įvykį, ar su kurio aptariame situaciją, ar (ypač svarbu) sprendžiame konfliktą, suprastų ką konkrečiai jaučiame. Taip, tai daryti itin sunku. Turiu keletą manymų, kodėl.

Pirmiausia, daugumos mūsų nemokė atskirti emocijų nuo to, kas vyksta aplink mus, įvykių. Dažnai sumaišome įvykį, su kilusiais jausmais, kaip ankstesniuose pavyzdžiuose ir pateikiame klausytojui minėtą kokteilį. Tada atpasakodami tikimės, kad kitas žmogus patyrė tą patį ir empatizuoja mums pagal įvykio scenarijų. Geriau būtų, kad empatizuotų mūsų jausmams. Tarkim, „jaučiuosi išduotas” reiškia: pasitikėjau partnere, o jis permiegojo su kitu. Man dabar liūdna ir pikta.

Antra, jei nemokame atskirti jausmų nuo įvykių, juos sunku įvardinti. Galime pasinaudoti metaforomis ar analogijomis, tačiau tikslūs nebūsime. Todėl grįžtame prie situacijos aprašymo, įdėdami ten žodį jausmas. Jei neanalizuodavome savo jausmų anksčiau kartais net negalime susakyti, ką tiksliai jaučiame, arba galime ir nejausti nieko (intelektualizuoti jausmus) ir iš įpročio išsakyti situacijos analizę.

Trečia (prie šios hipotezės priėjau neseniai, dirbdamas su klientais ir tiesiog bendraudamas), pašnekovai neišsako savo jausmų, nes jų išsakymas daro žmones pažeidžiamus. Jei sakau, kad „bijau jog mane apšauks viršininkas pavėlavus, nes įsipareigojau laiku ateiti į darbą”, manimi gali pasinaudoti ar pasijuokti iš mano baimės. Pasakęs kad jaučiu įsipareigojimą „išlaikau veidą” – skamba išdidžiai, o tikrieji jausmai, jei jie ir nesutampa su tuo, ką nori girdėti pašnekovas, lieka patogiai paslėpti.

Baigdamas noriu pasakyti: kuo tiksliau ir aiškiau išsakysime tai ką jaučiame, tuo geriau būsime suprasti, gausime daugiau empatijos. Taip pat tai paskatins pašnekovą atsiverti ir išsakyti ką jaučia jis. Tos atvirumas pakelia santykius į visiškai kitą lygmenį ir gyvenimas tik praturtėja.