Nerimo vergijoje

„Kalbu, nes negaliu sustoti.“
„Man nuolat norisi valgyti, kramsnoti, gurkšnoti, nors esu sotus(i).“
„Aš sunkiai mąstau, galvoju ir kuriu… Galvoje sukasi vis tos pačios, įkyrios mintys.“
„Mano raumenys dažniausiai įsitempę.“
„Jaučiuosi kaip įtempta styga – vos tik mane užkabina, pasileidžiu į emocijas.“
„Negaliu susikaupti, nors labai norėčiau.“
„Turiu rankose ką nors turėti… taip man ramiau.“
„Man reikia parūkyti. Nuolat. Neparūkęs – jaučiuosi kaip nesavas.“
„Jau seniai negaliu ramiai užmigti, o iš ryto sunku keltis.“
„Vis galvoju, kad kažkas blogo atsitiks man ar mano artimiesiems.“
„Dažnai man skauda galvą, skrandį, pykina… tačiau gydytojai nieko neranda.“

Gal kada teko patirti tokių patyrimų? O gal pažįstate žmonių, besiskundžiančių tokiais simptomais? Tai – ryškūs, akivaizdūs nuolatinio nerimo požymiai. Jų gali būti ir daugiau, ne tokių aiškių, galimas dalykas, susimaišiusių su kitais jausmais, ar fizinių – raumenų įtampa, skausmas be medicininės priežasties, padažnėjęs kvėpavimas ir pan. Ypač sunku nerimą atpažinti, jei žmogus nemoka atskirti ir teisingai įvardinti jausmų.

Iš kur kyla nerimas? Nerimas sukelia fiziologinius pokyčius, parengiančius organizmą nežinomai, potencialiai grėsmei įveikti – kovoti arba bėgti (fight or flight angl.). Paprastai nerimas, skirtingai nuo baimės, yra reakcija į neapibrėžtą, įsivaizduojamą, nežinomą, neatpažįstamą grėsmę, o jo tikslas mus apsaugoti nuo netikėtumų ir išgyventi. Tarkim pirmykščiuose krūmuose kažkas subraškėjo: tai gali būti meška (bėgti), kitos genties karys (kautis) arba paukštis (nepagrįstas nerimas). Taip nerimas užtikrina išlikimą, paruošdamas mus netikėtiems pavojams. Nors jo veikimas panašus į baimę, tačiau nerimas visada yra intrapsichiškas, t.y jo priežastis yra vidinė ir siejasi su aplinka tik tiek, kiek ji skatina šį nemalonų jausmą atsirasti (jei žmogus mato mešką akivaizdžiai, jos bijo, jei jaučia, kad tai gali būti meška, – nerimauja). Nerimas tarsi angelas sargas, besistengiantis mus įspėti… tačiau kartais jis gali klysti, o dar blogiau – pasidaryti perdėtai budrus.

Nerimas gali būti situacinis ir liguistas. Gresiant nemaloniai situacijai, jaučiame situacinį nerimą, tai – nepatologinė jo forma. Jei situacija nuolat kartojasi, arba išgyvenus traumą nerimas gali tapti liguistas, tada jį sužadina situacijos primenančios tą, kurios metu nerimas kilo. Dėl savo polinkio užsitęsti (ypač jei akivaizdžiai negebame įvertinti, kad nerimauti neturime dėl ko), nerimas gali tapti liguistas. Aukščiau išvardytiems simptomams žmogų lydint nuolat, reikia pripažinti, kad labai didelė tikimybė, jog tas žmogus – liguisto nerimo vergas. Tokio nerimo priežastis – praeities įvykiai, gyvenantys mūsų pasąmonėje, ir nuolat primenantys apie save, vos tik atsiranda galimybė.

Koks gyvenimas nerimo vergijoje? Jei nieko nedarysime – sunkus. Pats gyvenau su juo itin ilgą laiką, ir tai man primena neįgalumą, ar net „autoimuninę sielos ligą“, kai mano sąmonė pati sau tapo priešu. Beveik kas dieną jausdavau tą patį nemalonų jausmą, kad kažkas tuojau atsitiks, kad visa, ką darau vyksta tik tam, kad nuo to jausmo pabėgčiau, pamirščiau jį, užkasčiau kuo toliau ir kuo giliau. Ir… nesvarbu ką bedariau, kur bebuva, net, atrodo, smagiausiomis gyvenimo akimirkomis jis iškišdavo savo iškreiptą šypseną ir primindavo apie save: „Aš niekur nedingau, aš – visada su tavimi“.

Ką galima padaryti? Manau, kad ilgalaikis sprendimas – vienintelis, pašalinti nerimo priežastį. Jei ji išorinė, tai gerokai paprasčiau, tiesiog reiks išspręsti nerimą keliančią problemą. Jei vidinė – gerokai sunkiau, nes laukia daug darbo su savimi. Supaprastintai liguisto nerimo galima atsikratyti, atradus savo dalis kurios šį jausmą iššaukia ir su jomis dirbti: prieiti prie prisiminimų, jausmų kuriuos neša dalis, padėti juos „perprogramuoti“, kol pagaliau bus išspręsta nerimo kilmės priežastis (tam tinka IFS modelis). Tai – ilgas, dažnai sunkus, tačiau veiksmingas darbas, galintis ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę.

Tačiau, jei „blogai“ dabar, galima sau padėti laikinai, tol, kol „vyksta sielos remonto darbai“. Laikinas kylančio nerimo valdymas, remiasi trimis pagrindiniais elementais:

• Fizinės įtampos mažinimu – nerimas intensyvina simpatinės nervų sistemos darbą, o tai pasireiškia padidėjusiu pulsu, galvos svaigimu, kaklo ir pečių raumenų įtampa. Šiai įtampai sumažinti specialistai rekomenduoja fizinį aktyvumą, jogą, sveikesnę mitybą, alkoholio, nikotino, kofeino vengimą. Taip pat padeda lėto kvėpavimo pratimai: įkvepiant giliai, iš pilvo (diafragminiu kvėpavimu), truputį užlaikant įkvėptą orą ir ramiai iškvepiant.
• Psichologinės įtampos, streso ir baimės apribojimu. Reiktų kiek įmanoma vengti situacijų, skatinančių nerimą, keliančių stresą ar baimę. Taip padeda sąmoningas kylančių jausmų sekimas ir dirgiklių atradimas. Reiktų stengtis save apdovanoti džiaugsmais – pasijuokti, jei tik įmanoma, užsiimti veikla kuri anksčiau teikė malonumą (jei liguistas nerimas intensyvus, gali būti kad anksčiau džiuginę užsiėmimai nebetrauks ar tiesiog nekels džiugesio).
• Įkyrių minčių malšinimu – nuolat ir sąmoningai nukreipiant dėmesį nuo įkyrių minčių į ką nors kita. Galima naudoti „perkrovimo“ techniką, taip pat – medituoti, užsiimti raminančiomis veiklomis užimančiomis smegenis – piešimu, rašymu, lipdymu.

Pabaigai, noriu dar kartą pabrėžti, kad nerimo malšinimo technikos nėra būdas problemai spręsti. Jos tinka numalšinti situaciniam nerimui kurio dirgiklis atsirado ir dingo. Tačiau liguisto nerimo dirgikliai – nemetabolizuoti jausmai, kurie nuslopinus nerimą niekur nedingsta, tiesiog veikia organizmą kitais būdais ir bando į sistemą (sąmonę) grįžti kitų jausmų, elgesio modelių ar fiziologine išraiška. Įsivaizduokite ilgą pripūstą balioną. Kuo jis labiau išsipūtęs, tuo stipresnius išgyvenimus neša mūsų dalys, ir vienintelis būdas sumažinti tą įtampą, tai padaryti, kad balionas suplonėtų. Norėdami nusiraminti – suspaudžiame jį vienoje vietoje, kitoje jis išsipučia dar labiau; kad ir kur bespaustume, kol iš baliono neišleisime oro, t.y. neišspręsime nerimo priežasties, tol pastangos valdyti nerimą primins pastangas suploninti balioną neišleidžiant iš jo oro.

Atsidūrus nerimo vergijoje iš jos sunku ištrūkti, ji tampa varginanti ir apsunkinanti gyvenimą. Tačiau išsivaduoti iš tos naštos įmanoma ir verta. Tereikia žengti pirmą žingsnį link savęs pažinimo link, savarankiškai ar su specialisto pagalba. Kodėl reiktų rinktis tą ilgą ir sunkų kelią? Dėl to kad:

„Kalbu ramiai, neskubant, taip kaip man patinka.“
„Valgau ir geriu kada jaučiu alkį ir troškulį.“
„Galiu laisvai, kūrybiškai, koncentruotai mąstyti. Man netrukdo pašalinės mintys.“
„Mano kūnas atsipalaidavęs ir maloniai laisvas.“
„Net ir įtemptose ar jausmingose situacijose mane lydi ramybė ir tikri, sveiki jausmai.“
„Galiu susikaupti kada noriu.“
„Man nereikia rankose ko nors maigyti, kad ramintų.“
„Aš galiu neberūkyti.“
„Lengvai užmiegu, ir keliuosi su kupina(s) energijos.“
„Esu ramus(i), manęs neblaško bauginančios nepagrįstos mintys.“
„Jei ką skauda, tai dėl aiškios medicininės priežasties.“