Press "Enter" to skip to content

Lėtinė vienatvė

loneliness11

Noriu su jumis, skaitytojai, pasidalinti mintimis, kurios neseniai iškilo dirbant su keletu klientų bei darant video seriją apie motyvaciją.

Tai – lėtinė vienatvė, tuštumo jausmas, lydintis kai kuriuos mūsų per visą gyvenimą ir verčiantis nuolat ieškoti prisirišimo, o jo negavus jausti tuštumą kurią kuo greičiau norisi užpildyti, nuolatinį poreikį būti šalia žmonių, nesvarbu, kokie santykiai su jais sieja.

Jei skaitėte mano blogo įrašų, greičiausiai jau žinote, jog mūsų emocinis ir psichologinis nebrandumas kyla iš mūsų praeities, iš vaikystės, kai negaudavome to, ką turėjome gauti. Žinau, jog tai skamba gąsdinančiai ir trikdo, tačiau norėdami žengti brandesnės savo asmenybės link (kalbu apie dvasinę brandą – psichologinę ir emocinę), turime akis į akį susidurti su demonais, slypinčiais mūsų pasąmonės ribose ir juos pažinti.

loneliness (1)Būdami vaikais, negalime pasirūpinti savimi, tad mūsų mūsų poreikius turi tenkinti tėvai. Referuojant į Maslow poreikių piramidę, nuo pirmų gyvenimo akimirkų tėvai turi pasirūpinti vaiku – maistu, šiluma, saugumu, emociniu ryšiu, padėti save išreikšti. Tačiau taip būna ne visada. Šiame įraše detaliai nesigilinsiu į tai, kaip įvyksta psichologinė trauma. Noriu susikoncentruoti į tai, kas atsitinka, kai nepatenkinamas mūsų socializacijos poreikis, kitaip tariant kas nutinka kai mūsų tėvai yra emociškai neprieinami.

Jei nuo mažų dienų kažkuris iš mūsų poreikių nėra nuolat patenkinamas, ir dėl jo nuolatinio nepatenkinimo turime traumą, išsivysto nuolatinis (lėtinis) pojūtis, kad poreikis nebus patenkintas niekada. Pavyzdžiui žmonės išgyvenę priverstinį badą greičiausiai bus linkę nuolat persivalgyti arba kaupti maisto atsargas. Jei vaikystėje trūko saugumo, pavyzdžiui vienas tėvų smurtaudavo, suaugęs žmogus greičiausiai jaus lėtinį nerimą, bei bus pasyvus gindamas savo asmenybės ribas arba priešingai – nuolat elgsis agresyviai, norėdamas iš anksto užkirsti galimą smurtą prieš jį.

Šiandieną minėtų žmonių gyvenime bado ar užpuolimo grėsmės faktiškai nėra, tačiau vaikystėje įstrigusioms, taip ir nesubrendusioms jų dalims atrodo kitaip, jos vis dar jaučiasi tarytum tai, kas vyko labai seniai vyktų šiandieną.

Tas pats ir su socializacijos – bendravimo, komunikacijos, ryšio su artimais žmonėmis poreikiu. Jei jis nebuvo patenkintas, jei augant truko emocinio ryšio su tėvais ir artimais žmonėmis, jei tada, kai reikėjo nebuvo emociškai prieinamų žmonių, išsivysto nuolatinis, niekada nepatenkinamas tuštumos pojūtis ir noras ją užpildyti žmogišku ryšiu. Deja, kad ir kaip besistengtume, ta tuštuma, ta žiojinti mūsų sieloje skylė niekada nebus užpildyta iki tol, kol sąmoningai neišsigydysime žaizdos, kurią priverstinai atsinešėme į šiandieną.

Galvoju, kaip gali tai pasireikšti šiandieną? Pirmiausia tai labai siejasi su artimais santykiais – romantiniais ir draugiškais. Žmonės, jaučiantys lėtinę vienatvę negali išbūti vieniši. Jie visada poroje su kažkuo. Beje, būdami poroje vienatvės jie nejaučia tik tol, kol gali jaučiasi įsimylėję, kol iliuzija susikurta apie partnerį neišblėsta. O tada, kai santykiai pradeda šlyti, jie ieško naujos „savo antrosios pusės“. Kita tokio ryšio versija – noras išlaikyti partnerį bet kokia kaina. Į jį taip stipriai įsikimbama, kad nesvarbu kas vyktų, nesvarbu kokie destruktyvūs santykiai būtų, juos stengiamasi išlaikyti. Dar viena aiškiai išreikšta lėtinės vienatvės versija – emocinis neprieinamumas. Jo atveju žmogus yra emociškai atitolęs nuo artimųjų, nes jo dalys mano, kad būdamas emociškai pažeidžiamas jis nebebus toks vertingas, todėl bus atstumtas. Atstūmimas tokiam žmogui atrodo, kaip jo vienatvės įrodymas, taigi geriau pačiam atstumti, būti neprieinamu, nei būti pažeidžiamu ir jausti nuolatinį atstūmimo nerimą. Šiuo atveju lėtinė vienatvė susimaišo su lėtiniu nerimu.

lonely baloonsKitas būdas išvengti lėtinės vienatvės sukuriamos tuštumos jausmo – pasinerti į priklausomybę(es), kurios padeda užsimiršti, užgoždamos nuolatos persekiojančius jausmus.

Manau, kad lėtinė vienatvė dažnokai gali maišytis su lėtiniu nerimu. Dažnai vaikai, kurių tėvai buvo emociškai neprieinami, taip pat patirdavo ir fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą. Juk emociškai uždaras žmogus dažnai būna neempatiškas, nesupranta jausmų ir racionalizuoja smurtą prieš kitus ar save.

Žinau, kad tai, ką rašau gali kai kam atrodyti labai tolima ir taikytina tik nedideliai daugumai mūsų visuomenės, tačiau iš savo praktikos – tiek darbo su klientais, tiek žmonių stebėjimo, galiu pasakyti, jog lėtinę vienatvę jaučiančiųjų ne tiek jau ir mažai. Reikia atsižvelgti ir į tai, kokias pasekmes kartų kartoms turėjo sovietmečio palikimas, kai apie emocinę žmonių sveikatą, empatiją, jausmingumą nebuvo nei kalbos. Šis paveldas neišsitrina taip lengvai. Net ir jaunesni, nematę sovietinių laikų žmonės vis dar nešiojasi tą emocinio neprieinamumo žymę, paveldėtą iš savo tėvų.

Dabar būtų gerai paminėti dešimt patarimų, norint sumažinti lėtinį liūdesį, kaip daro populiarūs greitų saviugdos receptų mėgėjai, tačiau to nedarysiu, nes nesiekiu populiarumo ir nenoriu žadėti jums, skaitytojai, to, kuo greičiausiai nepasinaudosite. Lėtinių traumų gydymasis – ilgas procesas, reikalaujantis ryžto ir ištvermės, ypač jei nutartumėte daryti tai savarankiškai. Džiugi žinia ta, kad tai įmanoma. Keletą gairių vis dėl to galiu nurodyti:

  • stengtis tapti sąmoningesniais, kiek tik įmanoma,
  • atkreipti dėmesį į savo emocijas ir jų kilmę,
  • domėtis savo praeities įvykiais, ypač tais, kurie jums kelia nemalonių jausmų,
  • uždavinėti sau drąsius klausimus ir rašyti ar diktuoti sau atsakymus.

Daryti visa tai labai sąžiningai ir nuoširdžiai. Kaip sakiau, bus sunku, tačiau rezultatai, kai jie pasiekiami – dažnai viršija lūkesčius.

Nenoriu užbaigti pesimistine gaida, juo labiau kad matau ir pozityvių pokyčių. Mes tikrai tampame vis laisvesni ir atviresni ir vis drąsiau save tyrinėjame. Tai rodo, kad yra žmonių, kuriems ne vis viena jų emocinis gyvenimas, kad yra žmonių, kurie pasiryžo tapti geresne savo versija ir link to eina. Linkiu ir jums to paties – tapti geresne savo versija!