Tobula dovana pagal Gerdą

Šiame spalvingame ir nuostabiame gyvenime, kuris yra kupinas šviesių saulėtų dienų, gražių žmonių, ramybės bei džiaugsmo, esu gavusi labai daug dovanų. Stebinančių, žavingų, nuobodžių arba net lėkštų. Turbūt po pirmojo sakinio pagalvojote, jog gyvenate kitokiame pasaulyje – kriziniame, niūriame, gripuotame ir pilkame, tačiau aš sau pažadėjau – nei vieno niūraus ar liūdną žadančio žodžio.
Dovanos – neatsiejama švenčių dalis. Kaip smagu Kalėdų rytą po eglute rasti ilgai lauktą knygą, kvepalus ar šiltą chalatą, į kurį įsikniaubus gali iki vidurnakčio skaityti romanus. O kad dovanų gautume daugiau… Ne, aš nekalbu apie materialumą, šis pasaulis ir taip per daug sumaterialėjęs ir ištroškęs pinigų. Aš kalbu apie dovanas, kurios nieko nekainuoja, tačiau yra ne ką mažiau brangios už ypatingai daug kainuojančias. Kalbu apie žmonių šypsenas, kurias galime dovanoti vieni kitiems, apie tolerantiškumą, kurio trūksta mūsų dienomis, apie pagalbą bei supratingumą vyresniems žmonėms bei kolegoms. To labiausiai nūdienos laikais trūksta. Tik kaži ar po šio rašinėlio tai pasikeis… Sako, jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs. Pradėjau. Šypsausi, užleidžiu senoliams vietas bei suprantu jų lėtumą Maximos kasoje. Tačiau ką iš to gaunu? Na, nebent Aukščiausiasis man „uždeda pliusiuką“. Tik ne dėl pliusiukų aš gyvenu. O dėl atsako, kurio kartais taip trūksta. Taip trūksta nuoširdžių ‚ačiū, prašom, į sveikatą“.. Bet gi nieko nepakeisi, net ir pradėdamas nuo savęs.
Labiausiai patiko dovana, kurią gavau nuo savo mylimojo – didelį pliušinį meškį, kurį pavadinau Kūčiuku, mat jis į mano namus atkeliavo vos kelios dienos prieš didžiąsias metų šventes. Buvau nuoširdžiai nustebinta ir klykavau it vaikas, gavęs saldainį. Ta dovana smagiai įsitaisiusi ant mano lovos nuolat primena, kad turiu nuostabų žmogų, kurį reikia mylėti ir branginti. Ir ne už dovanas, o už meilę, šilumą bei dėmesį.