Gera klausytis jūros ošimo… Išdykusios bangelės glosto nuogas kojas, o vėjas, linksmai kvatodamas, įsivelia į plaukus. Mėlynoji sėdėjo ant drėgno smėlio ir akyse mėgino paskandinti jūrą. Vasara… Tokiomis minutėmis staiga susimąstai apie gyvenimo trapumą, bet, kaip visad, papurtęs galvą, nuveji atslinkusias pilkas mintis… Lai skrieja su vėju ir skęsta bangose…
“Hmmm… Kodėl žmonės galvoja, kad Raganos nepavargsta? Kad joms nereikia, kad kas nors išklausytų, priglaustų ir paprasčiausiai patylėtų…”- tokios mintys siūbavo jaunosios raganos galvoje. Ji sėdėjo, apglėbusi kelius rankomis, ir tyliai kažką sau po nosim niūniavo. O akyse suspindo tyras ašaros lašas. O gal tai visai ne ašara?.. Gal tik smagios bangelės pametėtas jūros lašas arba netyčia užtiškęs lietaus lašelis… Ir ką aš mėginu apgaut…
