Press "Enter" to skip to content

Idilės apie Kriaušę

Tikiuosi, kad vienądien

Mes tapsim viena Kriauše.

********************************

Kriaušės noksta ne vienatvėje.

Bet prietėliaus šešėlyje.

********************************************************************

Meilė – yra vaisius

Kuris užmezga pumpurą širdyje.

Nokink ir valgyk

Kol skanu.

O suvalgęs

Nepamiršk jo skonio.

Raudonis ir kitas spalvų derinys – tai tik jos rūbas.

Iš tikro, jos kūnas – baltas ir sultingas.

********************

Kriaušė tuomet skani,

Ne kuomet tu jos užsigeidi,

Bet kuomet ji tavęs nori.

 

Vaisiui reikia laiko sunokti.

Žmogui reikia laiko tą suvokti.

****************************

Augo, augo kol tobulumas regimu tapo.

 

*****************************

Paskolink man bučinį

Sunokusi gražinsiu.

*******************************

Kriaušės

Sykį siautėjęs ūmus, nesuvaldomo būdo vėjas Kriaušys, kaip nelabasis daužėsi, medžius link žemės lenkdamas, į trobas baladodamas, stogais karstydamasis. Prikišęs veidą į stiklą pūsdavo, norėdamas šį į gabalėlius susmulkinti tam, kad per skylę įlystų. Žmonės iš pirkių išlysti bijojo, kaip grumsteliai į platų pasaulį po dalelę išnešioti baimindamiesi.

  • Ką mes ten valgysime ir gersime?
  • Kaip mūsų vaikai be tėvų palikti augs? – klausinėjo vienas kitą kaip nelabasis Vėjas pavargęs lapų šūsnyje snaudė. Nelaukė minutės kuomet šis pabus.

Išvyti Kriaušį vėją nuo savo žemės kiekvienas savo mintyse svajojo. Šiaurys – geriau nei Kriaušys. Šiaurys tik šaltį atneša, o Kriaušys – bėdas. Neturi jis meilės artimui, tik pyktis kaip bulvienė jo širdyje verda. Kreipėsi žmonės suėję bažnyčion maldomis į Dievą. Akimis jo paveikslą tyrinėjo, jo akyse gerumą įžvelgti ketindami. Tarpininkas Kunigo vardu vadinamas jį šlovindamas labino tol, kol šis iš Dausų atsiliepė. Linktelėjo galvą pažadėdamas globą susteikti. Trumpai šnektelėjo su Kriaušiu, žmonių nepasitenkinimą savais žodžiais persakydamas. Po to tris dienas Kriaušys nesirodė. Suprato, kad yra nemėgstamas, neįvertintas ir nesuprastas. Savo tiesų niekam neatskleisdamas pas medį išsiverkti nuėjo. Apkabinęs raudojo ir savo širdį kaip ant delno medžiui dėjo. Savo klaidas supratęs minėjo:

  • Nereikalingu ant žemės gimiau, savo motinos ir tėvo neregėjau, be meilės užaugau, kitų nemoku mylėti, esu nemylimas aplinkinių. Verkė, laistė medžio šakas ašaromis tol, kol ant medžio šakų sultingosios sustingo. Jos buvo žalios spalvos, kupinos liūdesio. Nuo to laiko medis

Kriaušės vardu pavadintas, o sultingas ašaros vaisiais yra laikomos.