Paulo Coelho – tik reklaminis burbulas, kuris, deja, jau sprogo?
Paulo Coelho - Alchemikas

Foto: infosur/hoy

Šis fenomenalus Brazilijos rašytojas ilgą laiką buvo vienas mano mėgstamiausių autorių. Mane žavėjo P. Koeljo gyvenimo istorija – nesuprastas tėvų dėl savo talento, jis blaškėsi po pasaulį, ieškodamas savęs pažinimo, tačiau giliai širdyje šis rašytojas visada žinojo ir jautė, kad jo Asmeninė Legenda (pašaukimas) yra rašyti ir tuo dalintis su visu pasauliu. Nesuklysčiau teigdama, kad P. Koeljo kūrybinis kelias buvo labai duobėtas ir ne rožėmis klotas, tačiau po visų patirtų išgyvenimų ir nuotykių, jis nudžiugindavo savo ištikimus gerbėjus vis nauju kūriniu. 1982 metais buvo pristatyta šio rašytojo pirmoji knyga – ,,Pragaro archyvai“, kuri, deja, pasisekimo tarp skaitytojų nesulaukė. Šlovės valanda išaušo 1988 metais, išleidus ,,Alchemiką“, kuris buvo įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip į daugiausia kalbų – net 71, išversta knyga autoriui tebesant gyvam. Šiuo metu mūsų knygynus pasiekė naujausias brazilų rašytojo kūrinys ,,Alefas“, kuris taip pat „muša“ pardavimo rekordus visame pasaulyje. Kodėl P.Koeljas toks populiarus? Jo sėkmės formulė yra labai paprasta – vidinės laimės ir laisvės, amžinojo gyvenimo, bei tikros meilės paieškos buvo įdomios visais laikais, o kur dar ta mistika, magija, burtai ir kiti elementai iš pasakų? Kad ir kaip būtų įdomų skaityti šio rašytojo kūrinius, aš nebesidomiu P.Koeljo bibliografija, nes nebenoriu būti naiviai apgaudinėjama, siūlant saldžiai įpakuotą brazilišką produktą. Atvirai pasakius, aš radau alternatyvą P. Koeljui – tai čekų literatūros genijus – Milan Kundera.

Šio rašytojo autobiografija yra daug spalvingesnė ir intelektualesnė nei P. Koeljo. Nuo pat vaikystės M. Kundera mokėsi skambinti pianinu, pirmuosius eilėraščius sukūrė dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, po Antrojo pasaulinio karo rašytojas dirbo prekeiviu ir džiazo muzikantu, taip pat priklausė radikaliam politiniam pasipriešinimo judėjimui – Prahos pavasariui. Po šio judėjimo M. Kunderai uždrausta leisti knygas. Romanai buvo uždrausti ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Šis čekas labiausiai išgarsėjo romanu ,,Nepakeliama būties lengvybė“,kuriame pagrindinė veikėja yra Meilė tarp dviejų žmonių ir netgi šuo turi teisę į meilę. Dėl knygos ,,Juoko ir užmaršties“ knyga, paradoksų meistras M. Kundera neteko Čekoslovakijos pilietybės, tačiau gavo Prancūzijos pilietybę. Pripažinimą tarp skaitytojų M. Kundera pelnė išleisdamas trumpų istorijų rinkinį, kuris buvo pavadintas ,,Juokingos meilės“ (parašytas 1958 – 1968 m.).

Ir P. Koeljas, ir M. Kundera savo kūriniuose gvildena žmogaus būties, jo egzistencijos prasmės ir vidinės harmonijos temas, tačiau skiriasi šių temų pateikimo būdai. P. Koeljas gyvenimą piešia tik šviesiomis spalvomis – juk braziliška prigimtis jam kitaip ir neleistų suvokti aplinkinį pasaulį, o M. Kundera į viską žiūri cinišku ir šaltu, tikro užsigrūdinusio europiečio žvilgsniu. Todėl kyla klausimas – kam ieškoti prasmės kažkur Brazilijoje, jei ji šalia mūsų – Europoje? Galbūt jau metas mums nusiimti rožinius akinius ir gyventi taip, kaip mus mokė protėviai?

Pagal wikipedia ir wikipedia.

Vertimai

Written by Simona

Simona mėgsta keliones, psichologinio pobūdžio literatūrą, kiną, teatrą, muziką, madą, fotografavimą.

This article has 9 comments

  1. Rita Reply

    Na, fenomenalumas rinkoje retai būna atsitiktinis. Knygos leidyba yra atskira verslo rūšis, kuriai skiriamas didelis būrys savo srities žinovų. Paulo Coelho nėra prastas rašytojas, jis apskritai didelis eruditas ir nuostabu, kad jis yra skaitomas – to paties negalima pasakyti pavyzdžiui, apie Malūką ir pan. rašytojėlius.
    Coelho nėra išskirtinis, tokių rašytojų yra daug, juolab, kad kalbame ne apie personažus (pvz. Poteris, Mikė Pūkuotukas ar Hobitas), o apie autorių – tik nuo jo priklausys ar ir toliau džiugins žmones ar nusivažiuos. Nemanau, kad taip įvyks, nebent pasitrauks iš aktyvaus rašymo.

    • Dainius Tulaba
      Dainius Reply

      Rita, tačiau tikrai knygynuose stebima tendencija, kad „kabina“ ne knygos pavadinimas, dažnai jo beveik nesimato, o autoriaus vardas didelėm raidėm. Kitaip sakant „brendinama“ rašytojo asmenybė po pirmo-antro gero kūrinio, todėl daug kas žino Paulo Coelho, bet negali išvardinti visų jo kūrinių ir tik labai nedaugelis pasakytų „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ autorių.

  2. Rita Reply

    DAINIAU – taip, autoriaus pavardė ir tai manęs nei stebina, nei nestebina, tai natūralu :) Šį rašytoją garsina ankstesni darbai, o ne veiksmai politikoje, šou versle (kaip būna neretai). O šriftas ar viršelio išvaizda ar net lentynos vieta knygyne yra viena iš parateksto rūšių – tai leidybos ėjimai. Bet klausimas ar populiarioji literatūra dėl to yra blogesnė nei nepopuliarioji?
    TAIP, jei tai blogo rašytojo kūrinys. NE, jei tai talentingo rašytojo kūrinys. Tarp daugybės epitetų neoficialiai skiriamos dvi populiariosios literatūros rūšys – elitinė ir, na, prastoji, štampinė literatūra.
    Faktas tas, kad geriausia literatūra nebūtinai yra populiari ir skaitoma. Bet taip buvo VISAIS laikais. Daugiau rašytojų mirė skurde ir nepripažinime nei atvirkščiai. Didžiausi rašytojai turėjo pagrindinius darbus ir rašė naktimis – taip ėsdami savo sveikatą. Dabartinis laikmetis nėra kažkokia epopėja. Tik viena reiktų paminėti – šiandien leidybos verslas dar labiau išsiplėtė ir knygų spausdinimas tapo prieinamesnis bet kuriam norinčiam rašyti :) Ir dangus tam, kuris pataikaus masiniam skoniui ;) Tokiam ir reklamos nereik.

    • Dainius Tulaba
      Dainius Reply

      Rita, tikra tiesa, tačiau tiesa ir tai, kad dabar žymiai daugiau lemia leidėjas nei rašytojas. Gal kažkiek šią situaciją pakeis populiarėjantis taip vadinamasis „self publishing“, kai pats leidi elektroninę knygą. Amazon.com tai jau galima atlikti. Tuomet pašalinami tarpininkai tarp rašytojo ir skaitytojo. Ar sistema bus geresnė, ar blogesnė – čia jau atskira diskusija, ir, žinoma, popierinę knygą pačiam išleisti – ko gero beveik neįmanoma.

  3. Rita Reply

    Na, kaip pažiūrėsi… Šiaip aš norėčiau, kad mano knyga būtų perkama, jei rašyčiau ją tikėdamasi atlygio, todėl neturiu nieko prieš leidėjus. O jei ne, jokio skirtumo, kam populiarumas gerai kūrybai… Ne dėl to kuriama. Svarbu, kad nedingtų intelektualai, kol kas nemanau, kad tai gresia, tik tie rašytpalaikiai labai jau aktyvūs, užtai ir skaudu :D

  4. Laima Kaupienė
    Laima Reply

    Paskaitinėjau komentarus… Ponia Rita, sakykit, kodėl Malūkas tik rašytojėlis? Įdomi argumentuota nuomonė.

  5. Rita Laimai Reply

    Gal greičiau verslininkas.
    Argumentai – knygose maža meninės vertės, prastas stilius – sausas, žurnalistinis. Jo knygos primena 5 puslapio rašinius arba kai kurias TV ekranų laidas (ala Krivickas ir pan.) Jo knygos labai ilgai redaguojamos (prašom skaityti tarp eilučių). Posakį „duonos ir žaidimų“ jis labai gerai yra įsisavinęs, nes masės skaitė jį ir skaitys, kol ir toliau taip rašys. Geras verslininkas. Panašiai kaip Natalija Bunkė

    Malūko net nesiima analizuoti literatūrologai, nes neverta. Kaip ir visų henyčių ir pan. biografijų.

    Į panašią lentyną galima dėti ir Buivydaitę, tiesa, ji rašo kiek kitaip, todėl gretinti nepavyktų, imasi meilės pasakų schemų, kurių kurėjams rašomos patarimų knygos – kaip parašyti romaną per … dienų.

  6. Angele Reply

    Del skonio nesigincyjama…kiekvienam savo…kiekvienai knygai – taip pat: savas laikas, savas skaitytojas.

  7. Pingback: Dar vienas akmuo į Paulo Koeljo “daržą” • Eitnė.lt | Eitnė.lt

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *