Press "Enter" to skip to content

Tobula dovana pagal Karoliną

PhotobucketKarolina:

Kiekvienas mes mėgstame gauti dovanų: nuo pačių mažiausių niekučių iki grandiozinio dydžio stebuklų; paprastų ar keistų; iš pirmo žvilgsnio nesuprantamų ar paslėptų kur neaiškioje vietoje… Vieniem užtenka vien šypsenos ir šilto apkabinimo, kad pajustų pačią svarbiausią dovanojimo prasmę – dvasią ir meilę, apgaubiančią ir sujungiančią viską į vieną visumą, kiti galbūt laukia staigmenos, kuri nutirpdytų šerkšną nuo širdies ir paspirtų dar neatrastam džiaugsmui… Bet tuo ir žmonės gražūs ir skirtingi, kad visiem lygiai tomis pačiomis staigmenomis neįtiksi ir turėsi pakrėsti savo makaulę, kad atrastum dar neužčiuoptas idėjas ir dovanėles…

Man asmeniškai mieliausia dovana, kokią tik galiu gauti tikrai nėra šypsena. Galbūt ir keista, bet taip yra… Juk šypseną aš dovanoju ir pasigaunu iš kitų kasdien susitikdama su žmonėmis. Nesakau, kad man nepatinka ar pasidarė įkyru, ar kad man nemiela, visai ne. Į kiekvieną šypseną aš atsakau šypsena ir jaučiuosi daug laimingesnė ir pakylėta. Tiesiog kai dažnai matai daug besišypsančių žmonių, tai nelaikai kaip dovana, bet tik įprastu šiltu dalyku…

Pats gražiausias dalykas man – tai paties žmogaus iš širdies nulipdytas gaminys. „Gaminys“ – kalbu visiškai tiesiogiai. Gražiausia ką aš galiu gauti švenčių proga yra konditerinis stebuklas – ar namukas, ar krokodiliukas, ar koks torčiukas (bet kas!) – patiektas kiek kitaip. Kai galvoju apie tortą kaip dovaną, jis man nėra tik keli blynai pertepti storu grietininio įdaro sluoksniu. Tai būna magiškas dalykas, kurio viduje tu net nenutuoki, ką gali atrasti. Tik gaila, kad retai tokių pats gauni… Nes skanumyno iš parduotuvės negalima pavadinti stebuklu. Maniškės dovanos yra kiek kitokios: ką begaminčiau, stengiuosi suderinti su nors žiupsneliu fantazijos… Pavyzdžiui, kepdama gyvūnėlį iš mielinės tešlos, jam jau iškepusiam nepastebimai transplantuoji širdį (pakabuką širdelės formos). Pats gyvūnėlis jau atrodo neblogai, bet kai žmogutis jį pjausto, staiga atranda dovanėlę ir būna nuoširdžiai nustebintas. Panašiai esu padarius ir su rašteliais (visai be progos, tik idėja kilo): iškepus tortą, jį dekoruodama, suskirsčiau gaminį į dalis šokolado drožlelėmis (ir glajumi galima – bet kuo, nesvarbu), taip, kad žinočiau, kur reiks pjauti, o į vidų tarp sluoksnių įkišau raštelius su palinkėjimais ir prasmingomis mintimis. Draugai labai nustebo kiekvienas atradęs po staigmenėlę…

Iš tiesų prisigalvoju pačių keisčiausių, kaip mano močiutė sako „išmislų“, tam, kad nustebinčiau. Manau, kad tai pats gražiausias ir nuoširdžiausias dalykas kokį gali gauti, nes kartu suvalgytas gaminys sušildo ir suartina, o paslėpta dovanėlė išlieka ilgam. O viskas, ką darai, būna atlikta su didžiausia meile ir tikrai lieka visų įvertinta!