Skiriama Leitai

Mėlynoji ragana sėdėjo apkabinusi kelius ant languoto dekio upės pakrantėje po bitėmis dūzgiančia liepa. Saulės zuikis tupėjo įsitaisęs ant peties ir snaudė. Žiedų kvapas svaigino, ant veido lašėjo medaus lašiukai. Ji įkvėpė svaigaus aromato ir užmerkė akis. Vasara skverbėsi į širdį, šildė ją ir tirpdė nuoskaudas, nusivylimus ir liūdesį, palikdama tik džiaugsmo nuojautą ir gerus prisiminimus.
– Kaip myliu vasarą, – norėjosi išrėkti raganai garsiai, kad upės šlaitas aidu atkartotų šiuos žodžius ir juos išgirstų žmonės, kuriems niekada nebūna gero oro, kuriems visos braškės rūgščios, kad jie užsikrėstų gera nuotaika ir noru gyventi. Kartais reikia tik pamatyti, kiek gyvybės ir vilties yra sergančio vaiko mamos akyse, kiek stiprybės turi mergaitė, ką tik perplaukusi baseiną, koks išdidumas žiba tėvo akyse, kai jis paima ant rankų, ką tik gimusį sūnų… Kiekvienas tikriausiai prisimena ne vieną dalyką, dėl kurio verta gyventi. O kai atrodo, kad visai visai nebėra vilties – tik pažiūrėkite į draugų akis – jose žiba pasitikėjimas ir meilė, nepadalyta ir nuoširdi.
Ramiai takučiu dairydamasi aplinkui ėjo Žalioji ragana. Rankoje ji nešėsi žemuogių karolius – lauktuvę sesei. Raganaitė norėjo papasakoti savo sapną. Ji susapnavo, kad žmonės atgimsta medžiuose. Todėl, kai prarandi kažką labai labai svarbaus reikia pasodinti medį, kuris tarsi tiltas sujungtų dangų su žeme. Tada visos svajonės ir sapnai iš žemės galėtų keliauti į dangų.
Seserys pasidairė aplink, paglostė liepos kamieną – lai keliauja geros svajos į širdį, į dangų.