Mėlynoji ragana užsuka į atsiminimų kamaraitę. Na tą, jūs žinot, su tvarkingomis lentynomis, sapnų katalogais ir sausų gėlių bei šypsenų nuojauta. Kiekvienas daiktas čia brangus tik jai – rožė, menanti netikėtą vasaros romaną, akmenukas iš Tuniso (skamba panašiai kaip tunas, ar ne?), kurį parvežė draugas, akis, sauganti nuo nužiūrėjimo, keli kompaktiniai diskai, kuriuose verkia sielos…
Pasidairiusi aplink, iš vienos dėžutės išsitraukia jau senokai pamirštą močiutės receptų knygą (įsivaizduojat, kokio senumo ji turi buti, jei knyga raganos močiutės). O ten pačio skaniausio obuolių pyrago receptas, kurį taip mėgsta seserys:
„6 kiaušiniai, 1,5 stiklinės cukraus, 6 šaukštai su kaupu miltų, šaukštelis kepimo miltelių (galima ir be jų), vanilinio cukraus, kilogramo obuolių, meilės.
Obuolius nulupti ir supjaustyti mažais gabaliukais. Visa kita gerai suplakti (rankomis plakant reikės daugiau meilės, miksteriu – viskas truks žymiai greičiau). Tada tokia apytirštę tešlą sumaišyti su obuoliais ir kepti 180 laipsnių orkaitėj maždaug 40 min.“
Mėlynoji parsinešė knygą į virtuvę ir ėmėsi darbo. Viskas kaip ir gerai, bet kur gauti „meilės“? Gal galėtų pasiskolinti iš kaimynės, kuri turi dvi gražuoles dukrytes ir dažnai sako: „Myliu myliu spust, prie širdelės glust“ arba iš to šaunaus vaikino, dėl kurio dūsauja pusė kvartalo panelių? „O gal geriau paimk iš širdies?“ – išgirsta tylų močiutės šnabždesį.
Pašovusi pyragą orkaitėn, ragana užsiplikė baltos kavos ir pasinėrė į svajones – tai kas gi ta meilė?.. Vienas pabučiavimas, du pabučiavimai, trys pabučiavimai, keturi pabučiavimai, trys pabučiavimai, du pabučiavimai, vienas pabučiavimas. Va tai ir yra meilė…
Namai pakvipo vanile ir šviežiu obuoliu pyragu. Kvapas buvo toks gardus, kad neužilgo į duris pasibeldė abidvi seserys – Jums jau pažįstamos – Rausvoji ir Žalioji. Nebūtų jos raganos, jeigu nesuuostų, kur kepamas jų mėgstamiausias pyragas. Susėdo tyliai visos prie stalo, mėgavosi kava ir pyragu. Palikim jas ramiai šnekučiuotis.
