Nuo medžių kaštonų alėjoje iš lėto, lyg bijodami užsigaut ar užgauti jau rudeniškai pasišiaušusią žolę, krito dideli geltoni lapai. Kartais į žemę pokšteldavo koks kaštonas ir čia pat sužibdavo blizgios rudos jų akutės. Virš medžių ilgomis virtinėmis, tarsi dejuodami ir nenorėdami atsisveikinti, vaiskiai mėlynu dangumi skrido paukščiai. Ruduo…

Mėlynoji ragana jau senokai sėdėjo atsirėmusi į kaštono kamieną. Akys klaidžiojo miško takeliais, žvilgsnis klydinėjo medžių šakomis ir lapų kilimu. Ant jo kelių padėjusi galvą miegojo Rausvoji. Saulės spinduliukai kur ne kur prasimušdami pro lapų lają bėgiojo sesers veidu. Keisti būna žmonių veidai kai jie miega – jie praranda visus valios pastangomis įbrėžtus bruožus – griežtumą, santūrumą, dirbtinę šypseną. Raganos veidas visad išlikdavo toks pat – ar ji miegojo, ar žiūrėjo didelėmis mėlynomis akimis iš po juodų tankių blakstienų. Dabar ji ramiai miegojo padėjusi galvą ant kelių, o jos plaukai kaip upeliukai sruvo į geltonus lapų patalus.

Rausvoji tingiai pramerkė akis ir pusiaumirka pasižiūrėjo į seserį. Tiek daug ji norėjo jai papasakoti – apie Paryžių, apie šilto raguolio kvapą ryte, apie tą šaliku apsitūlojusį dailininką, kuris taip puikiai tapė praeivių portretus, apie tai, kaip grindiniu smagiai kaukši aukštakulniai bateliai… Apie labai labai daug ką. Ir apie tai, kad įsimylėjo prancūzą.

– O žinai, – tyliai ištarė ji seseriai. – Viskas, kas turi įvykti, jau buvo ateityje. Mums tereikia surasti kelią, kaip iki to buvo nusikapstyti.

Kiek įvairių dalykų bijom, tik todėl, kad nežinom kaip jie baigsis – įsimylėt, laikyti egzaminą, pasakyti gerą žodį. Nežinom, kaip sureaguos, kaip pasiseks. Tačiau tie dalykai, įvykiai jau buvo ateity. O tik mūsų valia, kaip nueisim iki to BUVO. Tada gyventi darosi žymiai paprasčiau ir nebesinori, susigūžus į kamuoliuką, pralėkti gyvenimo.

Mes nupirksime Jūsų mišką