Posts published in “Patarimai”

  Statistikos departamentas prie Lietuvos respublikos vyriausybės skelbia, kad 2008 metais tėvai dažniausiai kūdikiams davė šiuos vardus: 1. Matas,  Emilija 2. Lukas,  Gabija 3. Nojus, …

Taigi, pagaliau Joriui trys mėnesiai ir panašu, kad konkurencinės kovos namuose aprimo. Šįryt, išeidamos į darželį, mažosios neragintos nubėgo atsisveikiti su broliu. Nors iki kūdikio gimimo buvau skaičius daugybę visokių straipsnių, kaip neleisti vaikui pasijusti atstumtam, dėmesio stokojančiam, bet … visi mes žmonės. Ir jūs perskaitysite, bet kol pas pačius neteks tokios problemos spręsti, atrodys, kad jums taip neatsitiks. Be to pagalvokite, kaip patys jaustumėtės, jei į darbą priimtų žmogų, kurį labiau vertintų negu jus. Negi nesijaustumėt nukarūnuotas?

Jau ne sykį užsiminiau apie didžiosios mėginimus pritraukti visų dėmesį eibėmis. Mažoji pavydus išreiškė stipriu nuosavybės jausmu – „Čia mano mamytė”. Tai ji kartoja, net svetimiems žmonėms gatvėje. Be to kiekvieną naktį parkeliauja, pas mus į lovą, šaukdamasi mamytės.

Pirmuosius mėnesius labiausiai vargino mergaičių ligos – tik išėjusios į darželį, vėl grįždavo su slogomis. Tai visiškai nestebina, kai susitaikai su mintimi, kad negatyvai „išeina” per ligas:

„Paprastai iki trejų metų vaikai savo nepasitenkinimo ar išgyvenimų nemoka papasakoti žodžiais, – pasakoja V.Germantienė. –  Jie vadinamuosius negatyvus kaupia savyje, kurie anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių. Ir ne tik košmarais naktį ar nei iš šio, nei iš to kilusiomis isterijomis. Negatyvai „išeina“ ir per fizines ligas.”

Kai gimė Vaivutė viskas atrodo buvo paprasta. Mildai buvo aiškinama, kad turės sesę. Dovanų grįžę parvežėme lėlę, kurią galėjo prižiūrėti ir maitinti kartu su manimi. Kažkaip labai natūraliai mažoji įėjo į mūsų šeima. Dabar, kai pažiūriu atgal, manau, kad labiausiai padėjo … tėčio mėnesio atostogos. Nes, vyras galėdavo sūpuoti Vaivutę, o mes su Milda turėdavome „mergaičių valandas”. Galėjom piešti, žaisti arba tiesiog skaitydavau jai pasakas. Tą laiką būdavau tik jos.

Pirmąją dukrelę augindama klausiau įvairiausių patarimų, prisiskaičiau daugybę straipsnių ir rekomendacijų apie kūdikių primaitinimą. Maitinau krūtimi pirmąją iki trylikos mėnesių, antrąją iki vienuolikos (būčiau maitinusi ir toliau, bet verslo reikalais teko išvykti į savaitės trukmės komandiruotę).

Primaitinti pradėjau nuo šešto mėnesio, nors įėjus į prekybos centrą lentynose stovintys stiklainiukai skelbia: nuo dviejų mėnesių, nuo keturių mėnesių, nuo šešių mėnesių. Esu įsitikinus, kad išnešiotam sveikam vaikui iki šešių mėnesių pilnai užtenka motinos pieno. Skubėti tikrai nėra kur. Tą patį sako ir pediatrė, kuria pasitikiu. Tokias pat nuomones randu ir šiuolaikinėje medicinos literatūroje. Todėl kai išgirstu žmones giriantis, kad jų „trijų mėnesių kūdikis pilnai valgo varškės (stiprus alergenas, nes yra koncentruotas baltymas!) sūrelius vaikams”, pasišiaušia plaukai. Tai tikrai nėra puikus pirmasis valgis. Kaip ir mūsų močiučių virta skysta manų košė. Žinoma, kartais būna medicininių priežasčių, kodėl reiktų primaitinti anksčiau, bet vis tik nepamirškit, kad vaiko virškinimo traktas dar nėra pilnai susiformavęs.

Labai dažnai, mamos nusprendžia, kad primaitinti reikia, nes vaikui „trūksta pieno” (nesumaišykite pieno trūkumo su žindymo streiku), „pabalęs, matyt trūksta geležies„.

Jei vaikui trūksta tam tikrų mikroelementų (dažniausiai geležies arba cinko – tai turi nustatyti ne pati mama, o gydytojas), gydytojas paskiria papildų. Tyrimai rodo, kad mikroelementų trūkumą, atsiradusį iki šešto mėnesio amžiaus, geriausiai pašalina ne paankstintas primaitinimas, o maisto papildai (pvz., lašai). Mikroelementų trūkumas dažniau pasitaiko kūdikiams, kurie gimė mažo svorio arba kurių motinoms nėštumo metu nustatyta mažakraujystė.