Tikriausiai neretai tenka stebėti, kaip mamos vaikštinėja su vaikais ir jiems būtinai prireikia kažkokio daikto ar gardumyno. Kyla kova tarp mamos ir vaiko, prisimenami įvairūs argumentai, į pagalbą pasitelkiami riksmai ir verksmas. Dažnai mamos išgąstingai pasižiūri į aplinkinius, kurie varsto visažinančiais žvilgsniais arba patarinėja, ir sumokėjusios už pasiimtą daiktą, greitai išbėga iš parduotuvės. Po tokių situacijų dažna pasižada sau, kad reikia mokyti vaiką taupyti. Nuo ko pradėti?
Papasakosiu, kaip mokome savo dukras.
Kol vaikas nemoka skaičiuoti, tardavomės, kad galima pasiimti tik vieną daiktą. Dažniausiai tai būdavo reklamuojamasis Actimel’is (et, vaikai matyt patys imliausi reklamai ir mato joje tai, ko nematome mes), vaisius arba ledai. Jeigu būdavo kažką išsirinkusi, o paskui pastebėdavo, ką nors įdomesnio – tada nešdavo prieš tai buvusį pirkinį į vietą ir imdavo kitą. Kartais nuomone pasikeistadvo iki kelių kartų.Taisyklė buvo paprasta – prie kasos turėdavo būti tik vienas pirkinys. Jos laikydavomės griežtai ir problemų nekildavo. Dabar šitaip mokosi jaunesnioji dukra.
Reiktų pasakyti, kad produktus pagal sąrašą pirkdavome patys, o ji išsirinkdavo savo pirkinį.
Paskui pradėjome mokytis skaičius – tada tardavomės, kad daikto, kurį renkasi kaina prasidėtų 0 arba 1. Apsipirkinėti einame keturis – penkis kartus per mėnesį, tai kišenpinigiai susidaro iki dešimties litų. Bet vaikas mokosi lyginti kainas ir po truputį supranta, kad ne visus daiktus galima nupirkti už turimus pinigus.
Keturmetė dukrelė Milda sugeba skaičiuoti iki dešimties. Kadangi dabar svajoja nusipirkti dviratį, tai sugalvojome pasidaryti taupyklę svajonėms. Tuo pačiu turėjome labai smagų užsiėmimą.
