Posts published in “Skaitiniai”

Po obelim, tarp baltų žiedlapių, visa apsnigta gulėjo ragana ir skaitė. Taip ta pati, jums puikiai pažįstama, viena iš trijulės. O jei dar priminsiu, kad iš jos kuodo kyšo pieštukai, iš karto atpažinsite Mėlynąją. Šalia jos, susirangęs prieš saulutę, gulėjo saulės zuikis ir, primerkęs vieną akį, klausėsi upelio čiurlenimo. Gerai įsiklausę, išgirstumėt ir jūs, kad jis pasakoja apie daugybę nuostabiausių dalykų, kuriuos matė: geltonais pienių apdarais pasipuošusias pievas, baltas kaštonų žvakes, net senąją obelį – na tą, kur jau manėme niekad nepražys – tarsi varške apkrėstą žiedais, tarsi nuotakas baltas ievas miško pakrašty. Jis taip maloniai čiauškėjo, kad susikaupti buvo tiesiog neįmanoma.

Žemėn, lengvai supdamasis, nusklendė obels žiedlapis. Dar vienas… Ir dar… Mėlynoji pakėlė akis nuo knygos su protingomis mintimis. “Pavasaris”- tarstelėjo pati sau ir susikaupusi pačiupo už uodegos sprukti mėginančią mintį.

Skaitymas labai panašus į siūlų vyniojimą… Na, tarytum, trauktum juos iš dėžės, o ant siūlų, kažkieno išdykusi ranka būtų priraišiojusi įvairiausių dalykų: vaiko ašarą, saulės zuikio šypseną, rasos lašelį, miglos pilkumą, žemuogės kvapą…

Užverčiama knyga pačiupo skriejantį žiedlapį ir įkalino jį tarp raidžių. “Gana,” – pasakė tarsi Saulės zuikiui, tarsi sau. – “Einu, geriau pažiūrėsiu, ką veikia Žalioji.”

Štai antroji Eitnės pasakų-nepasakų apie Raganas dalis. Ramių vakarinių pasiskaitymų mamytėms, tėveliams ir vaikučiams.

Portretai

Pamėginsiu nupiešti visą trijulę žodžiais. Pradžiai, kas jas visas sieja – jas galima pavadinti keistais žmonėmis (na bet todėl jos ir raganos, o ne žmonės). Kiekviena turi kokių nors ypatingų galių ir polinkių. Viena iš didžiausių gėrybių (o gal blogybių) iš Vaizduotės planetos atsivežė sugebėjimą kurti, matyti grožį aplinkoj, mokytis iš pasaulio ir mokyti kitus. Visos mėgsta baltą kavą ir negali gyvent be šokolado (mažos nuodėmės, o kuris iš mūsų be jų). O dabar tai, ką ir pažadėjau – kiekvienos jų portretas.

Žalioji. Jei sutiksite ją gatvėje, nesunkiai atpažinsite iš šypsenos ir nuolatinio skubėjimo. Jei geriau įsižiūrėsite, pastebėsite polinkį į smalsumą. Labiausiai uždega atviros akys, kurios švieste šviečia iš po smailios žalios skrybėlaitės. Suknelė šypsosi tamsiai žaliais ir ochros spalvos dryžiais, ant nugaros kapišonas su kutosais. Tarp jos suknelės klosčių slepiasi daugybė nuostabiausių dalykų: žali mėtų lapeliai, levandos kvapo prisiminimas, devinto sapno uodegelė, mėlyna kėkšto plunksna, pavakarės raudonis, sapnų gaudyklė bei stebuklingi pušų spygliai. Mėgstu stebėti, kaip ji piešia drakonų portretus – susikaupusi, šypsodamasi akių kampučiais – net nuožmiausi atrodo švelnučiai.

Pradedame pasakėlių-vakaro skaitinių mamytėms ir vaikučiams seriją. Šių pasakų nepasakų autorė Eitnė. Gerų vakarų, įdomaus skaitymo ir ramaus miegelio mažiesiems.

Įvadas

Kasdien ir Tu matai tą patį – tuos pačius žmones, daiktus, angelus…

Užsimerki ir sekundei patiki, kad yra Kalėdų Senelis, jo pagalbininkai nykštukai ir fėjos, balti pūkuoti drakonai, kurie visai švelnus ir nepikti. Patiki, kad yra pasaka. Ir kad kažkam iš tikrųjų ne vis tiek kaip Tu gyveni…

Patikėk, jei įsižiūrėsi į kiekvieną žmogų, pamatysi, kad akyse šviečia svajonė – svajonė turėti savo pasaką, su kaštonu alėjomis ir tokią, kurioje gėris visada nugali blogį, kurioje gali būti be kaukės, paverkti kamputyje arba šypsotis kiek širdis geidžia, kurioje gali būti laimingas, o skaudėtų tik tada, jei įgeltų bitė. Taip yra net ir tiems žmonėms, kurie vadina save cinikais, gal tik jų pasakos scenarijus kiek kitoks.

Iš kur atsirado Raganos

Kadaise, prieš kokius keturis penkis šimtus metų, labai gražioje Vaizduotės planetoje vieną gražų rytą ėmė ir atsirado trys raganos. Ėmė ir atsirado – gal iš neišsisklaidžiusių rūko atplaišų, gal iš saulės zuikio atsispindėjusio rasos laše, o gal iš nepasektos pasakos, besisūpuojančios ant mėlynos gėlės žiedlapio. Skaitytojų aiškumui pavadinkime jas – Žaliąja, Rausvąja ir Mėlynąja.