Posts published in “Skaitiniai”

Gera klausytis jūros ošimo… Išdykusios bangelės glosto nuogas kojas, o vėjas, linksmai kvatodamas, įsivelia į plaukus. Mėlynoji sėdėjo ant drėgno smėlio ir akyse mėgino paskandinti…

Vasara grojo žiogais ir tiesiog tirpdė orą. Jis kaip vaškas lydėsi ant žmonių ir trukdė kvėpuot. Dienos buvo stebėtinai karštos ir tvankios. O vakarais, gamta, lyg nuskriausta moteris, bardavosi žaibais ir griaustiniais, kol pagaliau aprimusi išsiliedavo sodriu lietum. Dienomis širdyje, kaip pūkuotas žvėriūkštis, įsikurdavo nerami nuojauta. Tuoj kažkas įvyks, tiesiog privalo įvykti…

Mėlynoji ragana kaip kasryt atsikėlė. Užmiegotomis akimis pasižiūrėjo pro langą – šermukšniai tebėra, dangus tiesiog begėdiškai mėlynas, o dryžuota petunija, kaip perviręs viralas, tiesiog spruko žiedais iš vazono. Lygiai taip, pusiau automatiniais judesiais, ant viryklės padėjo blizganti varini prikaistuvį ir įdėjo porą šaukštų kavos miltelių (raganoms irgi nesvetimos žemiškos nuodėmės). Paskui išpėdino iki mėlynos pašto dėžutės, pasiimti spaudos. Šįkart rytinio laikraščio nebuvo, vietoj jo pašto dėžutėje pašaipūniškai kėpsojo oranžinis vokas be adreso. “Hmmm… Čia dabar kas,” – pamąstė ragana ir miegai išbėgiojo tarsi nebuvę. O voke buvo baltutėlis popieriaus lapelis su užrašu: “ŠIANDIEN TAI ATSITIKS” ir jokio parašo ar paaiškinimo kas turi atsitikti.

Ragana perkratė atmintį: gal pamiršo kokį svarbų susitikimą, gal jau metas iš naujo įkraut burtų lazdelę, o gal … sutiks ką nors senai matyto ir labai pasiilgto. Ir kas gi galėjo įmesti tą voką į pašto dėžutę?..

Kolega savo tinklaraštyje paprastai rašo apie taupymą, o aš rašau pasakas ir apie vaikus.  Šįkart pasimainėme darbais ir rezultatais galima pasigėrėti. Man teko prisimint kaip taupom svajonėms , o ką rašo Taupyklė skaitykite čia:

————————————————————————————————————————————————

Pats su gaspadine auginam 2 metų 10 mėn. šaunų vyrą namie. Kaip ir visi dvimečiai-trimečiai, energijos pliūpsniai laksto it naujametiniai fejeverkai, charakteris tvirtas, bet dar nesunkiai perkalbamas gražiuoju. Tikiuosi toks ji liks ir ateityje :)
Mano asmenine nuomone, šiuolaikinė LT kultūra ne itin skatina supratimą, toleranciją, atjautą ir gero darymą. O aš manau, kad šios savybės, šalia kitų, yra ne mažiau svarbios.
Maniškis, kaip ir visi vaikai, pamėgo pasakas, tad bandau pasakot žinomas ir jas pakeisti taip kaip man patogu :) .

Taigi, tėčio pasaka:

Gyveno kartą trys paršeliai, nif-nif’as, naf-naf’as ir nuf-nuf’as. Vienas mėgo groti gitara (čia vardus ir instrumentus vardina vaikas, nes jie nupiešti ant kaladėlių dėlionės su trim paršiukais), kitas būgnais, trečias armonikėle. Na, kaip jie statė namus ir pakišo vilkui po uodega karštą puodą su vandeniu kaminan turbūt visi žinote.

Vieną vakarą Mėlynoji ragana sūpavosi krėsle, susivyniojusi į languotą pūkinį apklotą ir klausėsi lietaus. Lietaus lašiukai mažais piršteliais beldėsi į stiklą ir į jos sielą,…

Nežinau, susapnavau viską, ar tai nutiko iš tikro. Gal ir jūs kartais matėte tokią nuostabiai gražią pievą – pilną puikiausių gelių. Spalvų ir kvapų įvairovė tiesiog masinte masina eiti artyn. Pirmą kartą rimtai pasigailėjau, kad mažai dėmesio skyriau botanikai – gal tada būčiau galėjus išvardyti visų jų pavadinimus gražia, taisyklinga lotynų kalba, kurią taip mėgsta medikai (visad manydavau, kad jie taip kalba todėl, kad žmonės kuo mažiau juos suprastų). Nuostabiai graži ji buvo, tačiau joje saugu buvo tik žmonėms. Jei per ją eidavo paprasta moteris – ji galėdavo prisiskinti puokštę, supinti gražiausius vainikus ir paskui pasipuošus pasidarydavo panaši į gėlę. Paprastiems žmonėms tai buvo TIK pieva ir nieko daugiau. Tačiau jei kartais į tą pievą įeidavo ragana – gėlės prarydavo ją, nes neįmanoma nepastebėti gyvybės ir grožio jėgos slypinčios pievoje. Ir jokie burtai ar kerai negalėdavo išlaisvinti. Ta pieva dar buvo vadinama Gėlių – Raganų žudikių pieva. Kiekviena nauja gėlė tame slėnyje iš tikro buvo užkeikta ragana.