Ką daryti, jeigu skubate į susitikimą/priėmimą, jau viską apsirengėte, viskas puiku, tačiau pastebėjote, kad kažkur nusimetė rankogalių segės? Vienas tinklaraštininkas siūlo puikią išeitį. Surasta per…
Toks klausimas iškilo su pirma dukrele, lygiai taip pat vėl iš naujo – dabar. Kiekvienas vaikas savitas, auga skirtingoje situacijoje. Taigi. Atrodo mažiukas, bet miegot…
Rašo Agnė: „Vasaros pradžia ilgai laukta ne tik dėl saulėtų dienų, šilto oro ar atostogų, bet dar ir dėl to, kad mano nėštumas jau perkopė…
Visai nepretenduoju būti šimtaprocentinės teisybės skelbėja. Mano pastebėjimai gali būti mediciniškai ir netikslūs, bet noriu pasidalinti apie žindymo krūtimi patirtį. Nors labai daug skaičiau dar laukdamasi pirmosios dukrelės, kai kuriuos dalykus supratau/sužinojau tik dabar, maitindama Jorį. Nesakysiu, kad maitinimas krūtimi taupo pinigus – jau ne vienas yra tai suskaičiavęs, nevardinsiu priemonių, kurių nereikia pirkti ar pirkti reikės žymiai vėliau. Seimo narė apie tai surengė ir konferenciją. Maitinau dukrelę Mildą – 13 mėnesių, Vaivutę -11 (būčiau dar toliau sėkmingai maitinus, bet teko išvažiuoti į verslo kelionę), o dabar maitinu sūnelį. Prisimenu, kaip maitinant Mildutę, suabejojau ar jai užtenka pieno, gavau patarimą jį nusitraukti ir pamatuoti. Pritraukiau vieną šaukštą. Pasitikėjimo tai nepridėjo, pradėjau dar dažniau duoti dukrai krūtį. Vis atrodė, kad vaikas neprivalgo. Kažkaip kiti aprašyti požymiai – kad ryja pieną, kad kad vaikas ramus neatrodė įtikinami. Kol po mėnesio nepasvėrė – buvo priaugusi 1,5 kg. Yra tekę maitinti pačiose netikėčiausiose vietose ir neįtikėčiausiomis pozomis. Maitindama visada žinojau, kad maistas yra tinkamos temperatūros, šviežias. O dabar keletas „legendų”, kurias pasakoja mamos:
Kolega savo tinklaraštyje paprastai rašo apie taupymą, o aš rašau pasakas ir apie vaikus. Šįkart pasimainėme darbais ir rezultatais galima pasigėrėti. Man teko prisimint kaip taupom svajonėms , o ką rašo Taupyklė skaitykite čia:
————————————————————————————————————————————————
Pats su gaspadine auginam 2 metų 10 mėn. šaunų vyrą namie. Kaip ir visi dvimečiai-trimečiai, energijos pliūpsniai laksto it naujametiniai fejeverkai, charakteris tvirtas, bet dar nesunkiai perkalbamas gražiuoju. Tikiuosi toks ji liks ir ateityje :)
Mano asmenine nuomone, šiuolaikinė LT kultūra ne itin skatina supratimą, toleranciją, atjautą ir gero darymą. O aš manau, kad šios savybės, šalia kitų, yra ne mažiau svarbios.
Maniškis, kaip ir visi vaikai, pamėgo pasakas, tad bandau pasakot žinomas ir jas pakeisti taip kaip man patogu :) .
Taigi, tėčio pasaka:
Gyveno kartą trys paršeliai, nif-nif’as, naf-naf’as ir nuf-nuf’as. Vienas mėgo groti gitara (čia vardus ir instrumentus vardina vaikas, nes jie nupiešti ant kaladėlių dėlionės su trim paršiukais), kitas būgnais, trečias armonikėle. Na, kaip jie statė namus ir pakišo vilkui po uodega karštą puodą su vandeniu kaminan turbūt visi žinote.
Kūdikystė mažučiais delniukais Brėžia savo gyvenimo taką, Šlepsi mažas dailus kamuoliukas Ir vis šneka ir šneka, ir šneka… Autoriaus neatsimenu, bet eilėraštukas užstrigęs atminty. Sveikiname…