Va visos priemonės, kurių mums reikėjo:
Nusprendėme padaryti dėžutę smulkmenoms. Vaikai dar nedideli, tai dėžutę naudojome gatavą, ją tik dekoravome. Iškirpau dangtelio dydžio popieriaus lapelius ir kiekvienas vaikas nupiešė savo piešinį.
Naujas žaidimas sukėlęs daug juoko namuos. Pirštų galiukais sukau ratukus apie Jorio bambutę ir kalbėjau: „Plaukė plaukė plaukė valtelė, pluummmt ir nuskendo”. Sulig pastaraisiais žodžiais…
Eitnė paprašė tėčių, o taip pat ir manęs, parašyti – ką tai reiškia būti tėčiu.
Tave stebi dvi akelės
Tavęs klauso dvi auselės
O mažytės dvi rankelės
Viską daro taip kaip tu.
Tu stipriausias ir gražiausias,
Protingiausias iš visų,
Tu vedlys, tu rodai kelią,
Kad nuėjęs juo vaikelis
išdidžiai ištart galėtų:
Štai dabar ir aš kaip tu.
Nepamenu autoriaus/žmogaus iš kurio sužinojau, bet tai buvo vienas iš spekuliantų. Šiame trumpame eilėraštuke telpa labai daug tėvystės. Taip, kaip ir kai kuriose kasdienėse situacijose.
Gimus pirmąjai dukrai pasijaučiau visaverčiu visuomenės nariu, atėjo savotiškas gyvenimo prasmės suvokimas, kažkokios tuštumos užpildymas. Atsirado stimulas dėl kažko gyventi, kažkam kurti. Sulig tuo laiku praktiškai ir nebeliko poreikio drybsoti šalia TV dėžės parėjus iš darbo.
Foto (C) Eitnė
Artėja tėvo diena. Sekmadienį visi sveikinsim tėčius, pasakysim jiems daug gražių žodžių, o gal paprasčiausiai pasėdėsim greta.
Prisimenu tvirtą ranką, kuri vesdavosi šalia. Ir dabar kartais prisiglaudžiu. Taip ramu ir gera. Prisimenu ir pirmąjį spiningą, išdidžią laikyseną, kai ėjau su tėčiu namo, pagavusi pirmąją žuvį. Prisimenu laiminančią ranką per vestuves ir besišypsančias akis, žiūrinčias į anūkus. Aš tikrai žinau, ką reiškia būti mylima tėčio dukra, nors mano tėtis žemaitis ir niekad nekalba apie jausmus žodžiais. Bet tikrai žinai, kad myli. Jis sakė, kad jaučiasi laimingas, kai jo vaikai laimingi, kai jiems sekasi.
O ką reiškia būti tėčiu?.. Kai uždaviau šį klausimą vyrams (nes moterys į jį atsakyti negali) gavau štai kokius atsakymus:
Vasara grojo žiogais ir tiesiog tirpdė orą. Jis kaip vaškas lydėsi ant žmonių ir trukdė kvėpuot. Dienos buvo stebėtinai karštos ir tvankios. O vakarais, gamta, lyg nuskriausta moteris, bardavosi žaibais ir griaustiniais, kol pagaliau aprimusi išsiliedavo sodriu lietum. Dienomis širdyje, kaip pūkuotas žvėriūkštis, įsikurdavo nerami nuojauta. Tuoj kažkas įvyks, tiesiog privalo įvykti…
Mėlynoji ragana kaip kasryt atsikėlė. Užmiegotomis akimis pasižiūrėjo pro langą – šermukšniai tebėra, dangus tiesiog begėdiškai mėlynas, o dryžuota petunija, kaip perviręs viralas, tiesiog spruko žiedais iš vazono. Lygiai taip, pusiau automatiniais judesiais, ant viryklės padėjo blizganti varini prikaistuvį ir įdėjo porą šaukštų kavos miltelių (raganoms irgi nesvetimos žemiškos nuodėmės). Paskui išpėdino iki mėlynos pašto dėžutės, pasiimti spaudos. Šįkart rytinio laikraščio nebuvo, vietoj jo pašto dėžutėje pašaipūniškai kėpsojo oranžinis vokas be adreso. “Hmmm… Čia dabar kas,” – pamąstė ragana ir miegai išbėgiojo tarsi nebuvę. O voke buvo baltutėlis popieriaus lapelis su užrašu: “ŠIANDIEN TAI ATSITIKS” ir jokio parašo ar paaiškinimo kas turi atsitikti.
Ragana perkratė atmintį: gal pamiršo kokį svarbų susitikimą, gal jau metas iš naujo įkraut burtų lazdelę, o gal … sutiks ką nors senai matyto ir labai pasiilgto. Ir kas gi galėjo įmesti tą voką į pašto dėžutę?..
Šis įrašas ko gero yra tarsi apšilimas prieš kitą, išsamesnį ir labiau asmenišką, kurį tikiuosi parašyti per ateinantį savaitgalį. Kol įrašas kristalizuojasi galvoje, kaip tik…