Pirmąją dukrelę augindama klausiau įvairiausių patarimų, prisiskaičiau daugybę straipsnių ir rekomendacijų apie kūdikių primaitinimą. Maitinau krūtimi pirmąją iki trylikos mėnesių, antrąją iki vienuolikos (būčiau maitinusi ir toliau, bet verslo reikalais teko išvykti į savaitės trukmės komandiruotę).

Primaitinti pradėjau nuo šešto mėnesio, nors įėjus į prekybos centrą lentynose stovintys stiklainiukai skelbia: nuo dviejų mėnesių, nuo keturių mėnesių, nuo šešių mėnesių. Esu įsitikinus, kad išnešiotam sveikam vaikui iki šešių mėnesių pilnai užtenka motinos pieno. Skubėti tikrai nėra kur. Tą patį sako ir pediatrė, kuria pasitikiu. Tokias pat nuomones randu ir šiuolaikinėje medicinos literatūroje. Todėl kai išgirstu žmones giriantis, kad jų „trijų mėnesių kūdikis pilnai valgo varškės (stiprus alergenas, nes yra koncentruotas baltymas!) sūrelius vaikams”, pasišiaušia plaukai. Tai tikrai nėra puikus pirmasis valgis. Kaip ir mūsų močiučių virta skysta manų košė. Žinoma, kartais būna medicininių priežasčių, kodėl reiktų primaitinti anksčiau, bet vis tik nepamirškit, kad vaiko virškinimo traktas dar nėra pilnai susiformavęs.

Labai dažnai, mamos nusprendžia, kad primaitinti reikia, nes vaikui „trūksta pieno” (nesumaišykite pieno trūkumo su žindymo streiku), „pabalęs, matyt trūksta geležies„.

Jei vaikui trūksta tam tikrų mikroelementų (dažniausiai geležies arba cinko – tai turi nustatyti ne pati mama, o gydytojas), gydytojas paskiria papildų. Tyrimai rodo, kad mikroelementų trūkumą, atsiradusį iki šešto mėnesio amžiaus, geriausiai pašalina ne paankstintas primaitinimas, o maisto papildai (pvz., lašai). Mikroelementų trūkumas dažniau pasitaiko kūdikiams, kurie gimė mažo svorio arba kurių motinoms nėštumo metu nustatyta mažakraujystė.