Pavasaris. Jau vis dažniau saulė šildo ir dangus mėlynas, kad net akys skauda. Vis gražėja orai.

Aišku, dar pievelės nėra išdžiūvusios, kad galėtum ant patiesaliuko prisėsti, o ir žaidimų aikštelės, kur visokios karstynės ir čiuožynės, išsipuošusios pelkėmis. Bet taip nesinori tuoj atgal namo. Grįždami iš darželio, dažniausiai pasirenkam patį ilgiausią maršrutą (apie 2,5 km) ir keliaujam žaisdami įvairius žodinius žaidimus. Apie juos jau esu rašius čia ir čia.

Vienas populiariausių dabar: baltos eilės, arba iš serijos: „Ką matau, tą dainuoju”.

Taisyklės labai paprastos – sakai kokį nors sakinuką ir vaikai tęsia. Pavyzdžiui, „Bėgo kiškis per laukus, nešėsi penkis blynus”.  Tęsinys gali būti bet koks, vaikai susigalvoja įvairiausių siužeto posūkių.

Esu už darželius – jokia auklė neišmokys bendravimo įgūdžių, dalytis su draugais, būti kolektyve. Aišku, mano trijulė jau ir vieni patys būdami – kolektyvas. Bet vis tiek. Va dabar, Milda ruošiasi koncertuoti, Vaivutė vaidins vainiksegę Kurmio vestuvėse. Tiek daug laisvės kūrybiškumui, lavinimui ir socialinei adaptacijai. Aišku, būna ir šaunių auklių, kurios visą dieną su vaiku piešia, žaidžia, moko, kurios per dieną neprisimena televizoriaus pultelio, nemoka mintinai televizijos programų tinklelio.