Paveikslas Inos Lukauskaitės

Šitas klausimas jau senokai pas mane lentynėlėj gulėjo ir badė akis. Na, bet atėjo ir jam eilė.  Aišku, aš ne psichologė ir neparašysiu tiksliais terminais ir teorijų pavadinimais, bet visi mamų pašnekesių įrašai nepretenduoja į šimtaprocentinę teisybę. Juk kiek yra žmonių, kiek šeimų – tiek ir atskirų situacijų. Be to, į šeimas jau ateiname turėdami susikurtus modelius, stereotipus. Vienam natūralu, be progos padovanoti gėlę ir telefonu pasakyti „Myliu”, kitam – tai tik paprastas šienas ir banalūs žodžiai. Pažįstu ir vienokių, ir kitokių žmonių. Šeimos gyvena, ir taip joms gerai.

Neseniai buvau dideliame renginyje, kuriame žiūrovų įvairovė ir diskusijos iškėlė mintį: tai kaip pasielgt einant į viešą erdvę su mažais vaikais?
Viena pozicija buvo tvirta ir negailestinga – nėra ko tąsyti mažų vaikų į koncertus, renginius – juk vistiek jie nieko nesupranta. O ir jei pravirksta – trukdo kitiems.