Tikriausiai, ne vienas esate pastebėję, kad vaikai tarsi „užsiciklina” ant vieno rūbo, daikto, vietos, žmogaus. Pakalbėjusi su mamomis, ne sykį išgirstu guodžiantis, kad neįmanoma pamatuoti naujų rūbų, neįtinka net gražiausia marškinėliai, džinsai. Aišku, susipyksta su mažuoju piliečiu. Kartais matau, kaip nepadeda ir įkalbinėjimai, pažadai ir manipuliacijos. Rūbai perkami su ašaromis. O paskui… mielai nešiojami.
Manau, vaikams tie patys daiktai sukuria saugumo ir komforto jausmą. Kaip ir įsivaizduojami draugai.
