Krikštynos apipintos daugybe įvairiausių papročių ir tradicijų. Dar ir šiomis dienomis priimta, kad krikšto mama pasiimtų vaiką „nuogą” ir jį nupraustų, aprengtų marškiniais, pasirūpintų krikštynų pyragu ir žvake. O krikšto tėvas atsilygintų bažnyčioje. Seniau visokių pareigų ir tradicijų būdavo dar daugiau- buvo tikima, kad krikštavaikis atsigims į krikšto tėvus, ypač jei jie išrinkti dar negimusiam vaikui. Todėl renkamasi buvo ypač atsakingai, į kūmus kviesdavo darbščius žmones, turinčius tų savybių, kurių linkima savo vaikui. Atsisakyti būti krikšto tėvais nevalia – nes tai labai didelis pagerbimas, be to kai kuriose vietovėse sakoma, kad vaikas, kuriam atsisakė būti krikšto tėvais, bus nelaimingas. Krikšto tėvai turėdavo ne tik pasirūpinti vaiko religiniu auklėjimu, bet ir prisidėti prie jo globos ir auginimo, o per vestuves sėdėdavo garbingoje vietoje kaip ir tikrieji tėvai. Išvažiuojant krikštyti, vaikučiui įteikdavo „lauknešėlį” – duonos kampelį (kruopų), druskos, pinigų ir adatą su siūlu – kad gyvenime nieko nestigtų. Kartais dar dovanodavo muiliuką – kad švarus būtų. Veždavo tiesiomis gatvėmis, kad gyvenimas be klystkelių būtų.