Toks klausimas iškilo su pirma dukrele, lygiai taip pat vėl iš naujo – dabar. Kiekvienas vaikas savitas, auga skirtingoje situacijoje. Taigi. Atrodo mažiukas, bet miegot…
Posts published by “Ilona-Eitnė”
Eitnė – viena iš portalo eitne.lt autorių ir pagrindinė redaktorė. Dar ji – nuostabi mama ir sėkminga verslininkė su kalnu idėjų. Jai trūksta tik vieno – kokių 3 papildomų valandų paroje.
Visai nepretenduoju būti šimtaprocentinės teisybės skelbėja. Mano pastebėjimai gali būti mediciniškai ir netikslūs, bet noriu pasidalinti apie žindymo krūtimi patirtį. Nors labai daug skaičiau dar laukdamasi pirmosios dukrelės, kai kuriuos dalykus supratau/sužinojau tik dabar, maitindama Jorį. Nesakysiu, kad maitinimas krūtimi taupo pinigus – jau ne vienas yra tai suskaičiavęs, nevardinsiu priemonių, kurių nereikia pirkti ar pirkti reikės žymiai vėliau. Seimo narė apie tai surengė ir konferenciją. Maitinau dukrelę Mildą – 13 mėnesių, Vaivutę -11 (būčiau dar toliau sėkmingai maitinus, bet teko išvažiuoti į verslo kelionę), o dabar maitinu sūnelį. Prisimenu, kaip maitinant Mildutę, suabejojau ar jai užtenka pieno, gavau patarimą jį nusitraukti ir pamatuoti. Pritraukiau vieną šaukštą. Pasitikėjimo tai nepridėjo, pradėjau dar dažniau duoti dukrai krūtį. Vis atrodė, kad vaikas neprivalgo. Kažkaip kiti aprašyti požymiai – kad ryja pieną, kad kad vaikas ramus neatrodė įtikinami. Kol po mėnesio nepasvėrė – buvo priaugusi 1,5 kg. Yra tekę maitinti pačiose netikėčiausiose vietose ir neįtikėčiausiomis pozomis. Maitindama visada žinojau, kad maistas yra tinkamos temperatūros, šviežias. O dabar keletas „legendų”, kurias pasakoja mamos:
Kolega savo tinklaraštyje paprastai rašo apie taupymą, o aš rašau pasakas ir apie vaikus. Šįkart pasimainėme darbais ir rezultatais galima pasigėrėti. Man teko prisimint kaip taupom svajonėms , o ką rašo Taupyklė skaitykite čia:
————————————————————————————————————————————————
Pats su gaspadine auginam 2 metų 10 mėn. šaunų vyrą namie. Kaip ir visi dvimečiai-trimečiai, energijos pliūpsniai laksto it naujametiniai fejeverkai, charakteris tvirtas, bet dar nesunkiai perkalbamas gražiuoju. Tikiuosi toks ji liks ir ateityje :)
Mano asmenine nuomone, šiuolaikinė LT kultūra ne itin skatina supratimą, toleranciją, atjautą ir gero darymą. O aš manau, kad šios savybės, šalia kitų, yra ne mažiau svarbios.
Maniškis, kaip ir visi vaikai, pamėgo pasakas, tad bandau pasakot žinomas ir jas pakeisti taip kaip man patogu :) .
Taigi, tėčio pasaka:
Gyveno kartą trys paršeliai, nif-nif’as, naf-naf’as ir nuf-nuf’as. Vienas mėgo groti gitara (čia vardus ir instrumentus vardina vaikas, nes jie nupiešti ant kaladėlių dėlionės su trim paršiukais), kitas būgnais, trečias armonikėle. Na, kaip jie statė namus ir pakišo vilkui po uodega karštą puodą su vandeniu kaminan turbūt visi žinote.
Kūdikystė mažučiais delniukais Brėžia savo gyvenimo taką, Šlepsi mažas dailus kamuoliukas Ir vis šneka ir šneka, ir šneka… Autoriaus neatsimenu, bet eilėraštukas užstrigęs atminty. Sveikiname…
Tęsiu sūnelio istoriją. Jeigu ne tinklaraštis, tai popierinė knyga būtų vėl su begale tuščių lapų, nes laikas anaiptol nėra mano draugas.
Na va, Joriui jau du mėnesiukai. Šitą mėnesį daug kas nutiko – savaitę atostogavom pas močiutę – mėgavomės obelų žiedų kvapu ir raminomės bičių dūzgimu. Pagaliau supratau, kad tokiam gamtiniam ramiam „triukšme”, mano vaikas gali miegot ir nevežiojamas.
Turėjom keletą pavydo protrūkių – vienas baigėsi reanimacijoj – vyresnioji „paragavo” kalio permanganato tirpalo (skamba labai žiauriai, bet iš tikro baigėsi viskas gerai, nes nenurijo), o antras žymiai paprasčiau – mažesnioji apspjaudė brolį, nes maitinau brolį, neskirdama pakankamai dėmesio jai. Dar griuvo spinta, nes vaikai turi sugebėjimą nugriauti ir nuversti viską, kas nekaba prikaltas ant lubų. Šįkart auka buvo tik spinta, niekas kitas nesusižalojo. Taigi dar sykį sakau visiems – reikia labai pasiruošti naujo nario atėjimui, ruošti reikia ne tik vaikus, bet ir patiems. Tikrai galvojau, kad esu žymiai stipresnė, bet … vaikai sugeba įveikti net stipriausius. Be to tvirtinkite prie sienų visus, net ir stabiliausiai stovinčius daiktus, nebent tai būtų sieninė spinta.
Joris susipažino su krikšto tėveliais – kitą mėnesį numatytos jo krikštynos. Tai dabar rezgu visokius krikštynų planus ir neriu marškinėlius. Bet apie tai kitą mėnesį.
Vystosi berniukas sparčiai – paguldytas ant pilvuko galvytę išlaiko pakeltą, geba sukoncentruoti dėmesį į patikusį objektą. Labai mėgsta „plikinėti” – namuose pakankamai šilta (septinto aukšto ir vakarinės pusės privalumas, labai dažnai vasarą virstantis minusu), tai galiu leisti tai daryti gana dažnai. Atsikratėme naujagimių pleiskanų luobelės – užteko porą kartų ištepti aliejuku ir iššukuoti šerių šepečiu.
Vieną vakarą Mėlynoji ragana sūpavosi krėsle, susivyniojusi į languotą pūkinį apklotą ir klausėsi lietaus. Lietaus lašiukai mažais piršteliais beldėsi į stiklą ir į jos sielą,…