Labiausiai mėgstu stumdyti baldus. Bet sekcijos nepajudinsi, o ir šiaip po dukros pokštų su spinta, nebesiryžtu nieko keist. Tai internete ieškojau idėjų, kaip pakeisti aplinką,…
Posts published by “Ilona-Eitnė”
Eitnė – viena iš portalo eitne.lt autorių ir pagrindinė redaktorė. Dar ji – nuostabi mama ir sėkminga verslininkė su kalnu idėjų. Jai trūksta tik vieno – kokių 3 papildomų valandų paroje.
Gera klausytis jūros ošimo… Išdykusios bangelės glosto nuogas kojas, o vėjas, linksmai kvatodamas, įsivelia į plaukus. Mėlynoji sėdėjo ant drėgno smėlio ir akyse mėgino paskandinti…
Va visos priemonės, kurių mums reikėjo:
Nusprendėme padaryti dėžutę smulkmenoms. Vaikai dar nedideli, tai dėžutę naudojome gatavą, ją tik dekoravome. Iškirpau dangtelio dydžio popieriaus lapelius ir kiekvienas vaikas nupiešė savo piešinį.
Naujas žaidimas sukėlęs daug juoko namuos. Pirštų galiukais sukau ratukus apie Jorio bambutę ir kalbėjau: „Plaukė plaukė plaukė valtelė, pluummmt ir nuskendo”. Sulig pastaraisiais žodžiais…
Foto (C) Eitnė
Artėja tėvo diena. Sekmadienį visi sveikinsim tėčius, pasakysim jiems daug gražių žodžių, o gal paprasčiausiai pasėdėsim greta.
Prisimenu tvirtą ranką, kuri vesdavosi šalia. Ir dabar kartais prisiglaudžiu. Taip ramu ir gera. Prisimenu ir pirmąjį spiningą, išdidžią laikyseną, kai ėjau su tėčiu namo, pagavusi pirmąją žuvį. Prisimenu laiminančią ranką per vestuves ir besišypsančias akis, žiūrinčias į anūkus. Aš tikrai žinau, ką reiškia būti mylima tėčio dukra, nors mano tėtis žemaitis ir niekad nekalba apie jausmus žodžiais. Bet tikrai žinai, kad myli. Jis sakė, kad jaučiasi laimingas, kai jo vaikai laimingi, kai jiems sekasi.
O ką reiškia būti tėčiu?.. Kai uždaviau šį klausimą vyrams (nes moterys į jį atsakyti negali) gavau štai kokius atsakymus:
Vasara grojo žiogais ir tiesiog tirpdė orą. Jis kaip vaškas lydėsi ant žmonių ir trukdė kvėpuot. Dienos buvo stebėtinai karštos ir tvankios. O vakarais, gamta, lyg nuskriausta moteris, bardavosi žaibais ir griaustiniais, kol pagaliau aprimusi išsiliedavo sodriu lietum. Dienomis širdyje, kaip pūkuotas žvėriūkštis, įsikurdavo nerami nuojauta. Tuoj kažkas įvyks, tiesiog privalo įvykti…
Mėlynoji ragana kaip kasryt atsikėlė. Užmiegotomis akimis pasižiūrėjo pro langą – šermukšniai tebėra, dangus tiesiog begėdiškai mėlynas, o dryžuota petunija, kaip perviręs viralas, tiesiog spruko žiedais iš vazono. Lygiai taip, pusiau automatiniais judesiais, ant viryklės padėjo blizganti varini prikaistuvį ir įdėjo porą šaukštų kavos miltelių (raganoms irgi nesvetimos žemiškos nuodėmės). Paskui išpėdino iki mėlynos pašto dėžutės, pasiimti spaudos. Šįkart rytinio laikraščio nebuvo, vietoj jo pašto dėžutėje pašaipūniškai kėpsojo oranžinis vokas be adreso. “Hmmm… Čia dabar kas,” – pamąstė ragana ir miegai išbėgiojo tarsi nebuvę. O voke buvo baltutėlis popieriaus lapelis su užrašu: “ŠIANDIEN TAI ATSITIKS” ir jokio parašo ar paaiškinimo kas turi atsitikti.
Ragana perkratė atmintį: gal pamiršo kokį svarbų susitikimą, gal jau metas iš naujo įkraut burtų lazdelę, o gal … sutiks ką nors senai matyto ir labai pasiilgto. Ir kas gi galėjo įmesti tą voką į pašto dėžutę?..