Joriukas pagaliau įgijo daugiau judėjimo laisvės – niekad nerasi ten, kur padėjęs. Vieną minutę gražiai žaidžia ant patiestos anklodės, už akimirkos jau randi bekraustant sesių daiktus arba betraukiant iš po sofos jų numestus pieštukus. Tai dabar akis turiu turėti ir pakaušyje. Baigėsi tos dienos, kai galėdavau palikti ant lovos miegoti – tik prabudęs lipa iš lovos, įsitveria į kraštą, stovi ir kviečiasi. Jau taria pirmuosius „žodžius” – tete, mama, niam. Naujausias atradimas – atsidėdęs automobilinėje kėdutėje iš karto ragina vyrą važiuoti: „Brrr…”. Labai juokinga būna!
